Ši savaitė prabėgo be didesnių netikėtumų. Vis dar laukiame mūsų mistinio brolio, kuris jau laaaabai vėluoja pasirodyti. Kas svarbiausia, Ignas lygiai taip pat niekur neskubėjo ir gimdymą reikėjo paskatinti jau ligoninėje, atliekant ne itin malonią procedūrą....Dabar, įtariu, vėl laukia tas pats... Liaudiškos gimdymo pagreitinimo priemonės išbandytos - neveikia. Vis svajojau, kad gimdymas prasidės namie, kad galėsiu ilgiau pabūti savoje ramioje aplinkoje, be streso. Panašu, kad gresia identiškas scenarijus, nes trečiadieniui jau turiu siuntimą į ligoninę...Taip gerai pas mamytę pilvelyje. Ir iš kur toks užsispyrimas, mes su vyru, rodos, tokio bruožo neturime!
Ignas šią savaitę patapo tikras išdykėlis. Atrodo, kad daro viską priešingai nei jam sakome. Noriu nuvalyti nešvarias rankas, jis jas paslepia už nugaros, noriu aprengti, pradeda spardytis, paprašau ateiti, jis bėga tolyn, paskaitytą knygutę ne padeda,o bet kaip numeta. Kas svarbiausia, puikiai supranta, kad elgiasi netinkamai, nes jam tai labai juokinga, nors mes su tėčiu ir nesijuokiam iš tokių jo poelgių. Kitų vaikų beveik nemato, tad nesuprantu, iš kur atsirado šitie išdykavimai. Jei kažko nenori, tai užsimerkia ir stipriai suspaudžia akis besijuokdamas, apsimeta, kad nereaguoja.... Na, bet tikiuosi, kad tai tik toks raidos etapas, kuris ilgainiui praeis.
Šiomis dienomis pas mus namuose svečiuojasi močiutė, kuri jau atvažiavo pabūti su Ignu, kol man teks būti ligoninėje. Norėjau, kad šiek tiek apsiprastų iš anksto, nes dar niekada nesu Igno palikusi ilgiau nei kelias valandas su močiute, nekalbant apie visą naktį. Džiaugiuosi, kad jie abudu puikiai sutaria, bet niekaip nesugalvoju, kaip švelniais būdais kovoti su močiutės senoviniu požiūriu į auklėjimą. Mes su vyru stengiamės nekartoti kiekviename žingsnyje nelipk, nugriūsi, užsigausi, nebėk, parvirsi, neliesk, neimk ir t.t. Kai paprašau močiutės nekartoti ištisai tų neiginių, bandau paaiškinti, kad vis tiek juk lips ir bėgs, ir ims, nes toks Igno darbas šiuo metu, ji jautriai sureaguoja, įsižeidžia, o už pusvalandžio vėl daro tą patį. Juk užaugino tris vaikus ir galvoja, kad turi žymiai daugiau patirties. Ignui valgant irgi kiša perdėtai daug maisto, žaidžia, kad tik suvalgytų daugiau, kartais net žada nebūtų dalykų, kas man labai nepatinka, nes vaikas gi viską priima tiesiogiai. Vis man priekaištauja, kodėl cukraus į arbatą nededu, nes gi vaikui neskanu gerti, arba, kodėl neduodu manų košės ar kakavos. Na ir dar daug visokių kitų senamadiškų auklėjimo pažiūrų, metodų mane erzina, bet net nežinau, kaip su jais kovoti. Galbūt visos močiutės tokios? Suprantu, kad labai myli anūkėlį ir nelinki jam blogo, bet taip norėtųsi, kad atsižvelgtų į mūsų su tėčiu nuomonę auklėjimo, mitybos klausimais. Kartais galvoju, kas geriau, ar nieko nesakyti ir nesiginčyti, nes močiutė apsilanko tik kelis kartus per mėnesį, ar visgi reaguoti, nes jau matau, kaip Ignas puikiai įvaldo grumojimą pirštu 'nu nu nu' ir vartoja močiutės nuolat naudojamus trumpinius, pavyzdžiui 'budiū', kas reiškia nugriūti (mes su vyru linkę kalbėti tikrais žodžiais). Dar betrūko, kad pradėtų policininkais gąsdinti... Bijau, kad nesuprastėtų mūsų su tėčiu autoritetas, esant močiutei svečiuose. Kai gims antras vaikelis, močiutės pagalbos tikrai prireiks dažniau, tad vis galvoju, kaip išlaviruoti nesibarant su močiute ir neperlenkiant lazdos.
O kaip jūs reaguojate į močiučių auklėjimo ypatumus?
Ačiū, būtų stebuklas 😃
Ačiū, būtinai pranešiu, kaip seksis 😃
Na, aš ne iš tų laimingųjų, kur nieko nejaučia, kur per valandą pagimdo 😃, tad baimės nespėti nebuvo. O vat dangalų atsluoksniavimo procedūra įstrigo taip giliai, kad jos bijau turbūt labiau nei pačio gimdymo....
Ačiū, tikiuosi taip ir bus 😀
Sunku su tom močiutėm...Faktas, kad visai jų neperauklėsi, tad bent "aukso viduriuką" būtų gerai rasti. Lengvo atėjimo pilvinukui😉
O kaip keista, man viena didesnių baimių, kad gimdymas prasidės namie ir dar per kamščius 😃 Labai gerai buvo su pirmu, išmiegojau ligoninės ir ryte be jokio streso padėjo pradėt gimdyt 😃 O dėl močiučių....aš tai manau, jog močiutės nepaisydamos tėvų požiūrio, jiems rodo labai didelę nepagarbą. Reikėtų taip ir pasakyti....kažkaip aš tai nesu linkusi nuolaidžiauti, jei kas nepatinka ir sakau, baisu, kad įsisiūbuos paskui viskas.
Beje, ramių ir gražių Jums likusių dienų 🌷. Lauksim žinių apie naują žmogutį 😀!
Močiučių reikalai tikrai jautri tema! Blogiausia, kad močiučių jau nelabai pakeisi, tad nors ir pasakau, kai kas nors nepatinka, tačiau stengiuosi per daug nepergyventi. Raminu save, kad vaikas daugiau laiko praleidžia su tėveliais, tad ir mokosi daugiau iš mūsų 😀. Nors žodyną tai labai greit perėmė iš senelių 😃.
Geros kloties Jums trečiadienį! 😀 O gal visgi mažylis sugalvos dar šiandien Jums staigmeną.
Bandau paaiškinti ir apie maistą, ir apie auklėjimą. Bet tik numoja ranka, neva, vaikų iš knygų nepaauginsi, o manų košė, gi čia per amžius buvo VAIKŲ košė. Na, bet pakelinė košė turbūt dar baisiau 😃
Ojojoj, kokia čia rimta tema. Aš su viena močiute irgi turėjau panašių bėdų, teko net rimtai apsipykti, kad nustotų vadovauti ir kištis, kur jos nieks neprašo. Tiesa, „nelipk“, neimk, nesėsk, nestok ir neiginiai vis dar dažni jos žodyne, bet maisto jau pradėjo paisyti ir užpilamų pakelinių košių nebeduoda. Tiesą sakant, ji nuoširdžiai nustebo, kad manų košė nėra sveika! Na, o geriausiai, kad su ja pasikalbėtumėte rimtai (jūs ar vyras...)