Du mažyliai namuose: Kuom vadovaujuosi augindama pametinukus

Šįkart noriu pakalbėti apie  vaikus pametinukus. Ką man reiškia auginti pametinukus?  

Visų pirma, dažnai kyla klausimas, kada gi jau laikas antram vaikui, kad pirmagimis gerai jaustųsi. Mano manymu, tas laikas neateis niekada. Pirmagimis, kad ir kokio amžiaus bebūtų, jam vis tiek bus mažesnis ar didesnis stresas, priklausomai nuo vaiko temperamento, jis vis tiek jaus pavydą ir pokyčius savo gyvenime. Metukų mažylis dar nesuvokia, kad yra atskiras asmuo, ne mamos dalis, ir trokšta dėmesio tik sau. Vyresniam vaikui lengviau paaiškinti, kas pasikeis, atsiradus namie mažam vaikeliui, bet toks vaikas ir supranta daugiau, jis atsimins tą naujo vaikelio atsiradimo namie įvykį, o mažesniam vaikui, gal ir sunkiau paaiškinti, bet jis tikrai priims lengviau broliuką ar sesutę, nes esant nedideliam amžiaus skirtumui, bendri žaislai ir interesai, vaikas neatsimins to pirminio pavydo, kad buvo vienturtis ir kad mama priklausė tik jam.

Mes su vyru, nors niekam ir neskelbėme, bet iškart planavome, kad bus du vaikai iš eilės, kad nereiktų man grįžti į darbą. Tad artimieji vis kartojo, turbūt antrasis vaikas netyčiukas. Visada norėjau, kad tarp vaikų  nebūtų didelio amžiaus skirtumo, nes tarp manęs ir brolio su sese dešimties metų amžiaus skirtumas ir visada jaučiausi šiek tiek trukdis, jiems, kaip paaugliams. Mano nuomone, panašaus amžiaus vaikams žymiai linksmiau kartu augti, lengviau viskuo dalintis, o ir paskui paaugus yra su kuo pasidalinti vaikiškais rūpesčiais. O tėvams tuo pačiu labai patogu, nes nuo pir agimio lieka rūbeliai bei daiktai.

Tarp mano vaikų amžiaus skirtumas metai ir aštuoni mėnesiai. Prieš gimstant antrajam, stengiausi daug skaityti ir domėtis, kaip reikia elgtis su pirmagimiu, kad vaikas nepasijaustų atstumtas. Pasidalinsiu savo patirtimi, nes kiekviena mama nori, kad jos vaikai augtų gražiai ir sutartų, būtų vieningi kaip vienas kumštis.

1.Visų pirma, dar negimus antrajam mažyliui, vyresnėliui pagal jo amžių daug pasakojau apie kūdikėlį, kuris greitai atkeliaus į namus, nuteikinėjau iš anksto, kad situacija pasikeis, kad reiks mažyliu rūpintis, pasakojau, koks tas mažylis bus ir t.t. Svarbu papasakoti ir brolio / sesės privalumus, kad galės kartu žaisti, bėgioti, bet labai svarbu ir įvardinti, kad žaisti negalės iš karto, kad reiks palaukti, kol mažylis paaugs. Jei kaimynų vaikai turi broliuką ar sesutę, galima parodyti, kaip jiems kartu smagu.

2. Reiktų perkelti miegoti vyresnėlį į atskirą kambarį ar bent jau lovą, nes gimus mažyliui tai atrodys misija neįmanoma. :) Man dabar taip atrodo, nes aš to nepadariau.

3. Grįžus iš ligoninės, atvežėm vyresnėliui dovanėlę nuo broliuko, kad pasijaustų pamalonintas ir jis.  Vėliau,  lankant svečiams mažylį, visų svečių prašydavome, kad nepamirštų ir Igno, kad truputį su juo pažaistų, atvežtų kokią smulkmeną ir jam, nes visi žvilgsniai ir kalbos krypsta į kūdikėlį daugiausiai.

4. Stengiuosi laikytis dienos režimo. Abu vaikai keliasi ir eina miegoti tuo pačiu metu. Kol kas dar sunku tai idealiai padaryti, nes mažajam tik keturi mėnesiai, bet man tai labai svarbu. Apskritai, dienos susiplanavimas man leidžia nudirbti ir kelis buities darbus, pagaminti pietus, kartais sugebu  kartu ir numigti su vaikais. Jei jie nemiegotų vienu metu, to tikrai negalėčiau padaryti. Visada žinau,  kad eisime į lauką ne vėliau kaip 9.30 val., nes 11.30 val. Jau turiu pradėti ruošti pietus, o 12.30 val.jau laikas ramybės  metui ir t.t.  Man labai svarbu ta dienos tvarka, tada ir vaikas žino, kas po ko seka.

5. Dar skaičiau, kad vaikams reiktų dėmesį rodyti hierarchiškai nuo vyresniojo link mažesniojo. Pvz.: pradžioje pakalbinti vyresnįjį, o paskui mažesnį, lygiai taip pat su aprengimu, maudymu ir kitais veiksmais. Bet man toli gražu ne visada taip gaunasi, norisi čiupti pradžioje čiupti mažylį, ypač, jei jis verkšlena.

6.Stengiuosi  skirti kuo daugiau dėmesio vyresnėliui, kuris jau gali įvertinti dėmesio kiekį. Kūdikis juk negali pamatuoti, kiek dėmesio jis gauna, o vyresnėlis jau gali suprasti, kiek mama žaidė su juo iki kūdikėlio gimimo ir po. Todėl, kai maitinu Gytį, dažnai skaitau pasakaitę Ignui arba tiesiog pavartome knygutę, arba šnekuosi tuo metu su Ignu. Kai žaidžiu su Gyčiu, kalbinu jį, stengiuosi nepamiršti to paties pasakyti ir Ignui. Vienas pakutenimas ar dainelė Gyčiui, kita Ignui. Ignas į tai tikrai atkreipia dėmesį, nors pažaidimas būna ir labai kūdikiškas.

7.  Man pačiai buvo iškilęs klausimas, ar žindyti Gytį matant Ignui, ar ne. Nuo Igno tikrai nesislepiu, bet aiškinu, kad tokį maistą valgo lėliukai, kurie dar dantukų neturi ir t.t. Kartais pagalvoju, kad Ignas irgi norėtų pažįsti (jau metai laiko, kaip nežinda), nes jis to artumo tarp manęs ir Gyčio pavydi labai ir visada nusimena, kai einu maitinti Gyčio. Sutapinas ar ne, bet gimus Gyčiui, Ignas labai pamėgo gerti karvės pieną, iki tol gerdavo tik vandenį, o dabar po kelis puodukus pieno per dieną.

8. Leidžiu Ignui padėti man prižiūrėti broliuką. Ignas mielai atneša sauskelnes, pasupa brolį gultuke, parodo jam žaisliuką. Jei tik Ignas nori, gali ir paglostyti, ir apkabinti brolį. Kai tai padaro, visada pagiriu, bet niekada neliepiu to daryti, nesakau, kad privalo rūpintis mažuoju, nes noriu, kad jis pats norėtų būti švelnus broliui. Ignas dar ne visada jaučia, kad gali brolį užgauti, tad iš paskutiniųjų stengiuosi tylėti, nors ir matau, kad gali užgauti Gytį, tiesiog pridengiu Gytį ranka, ar patraukiu tolėliau, kad nebūtų nuolatinio kartojimo &neužgauk brolio&, &pasitrauk toliau nuo brolio, kad neužgautum&. O jeigu Gytis besimakaluodamas ispiria kojytėmis Ignui, tai visada atseit subaru Gytį, kad negalima spardyti Igno, kad ir Ignas jaustųsi, kad galioja tos pačios taisyklės. Iš Igno veido išraiškos matau, kad jam tai patinka.

9. Stengiuosi nesakyti Ignui, nors ne visada gaunasi, tu dabar  vyresnis, todėl dabar palauk, nes brolis mažesnis ir aš dabar turiu pabūti su broliu. Jei kažką darau tuo metu dėl Gyčio, įvardiju tai kaip &aš dabar esu užsiėmusi, bet tuoj pažsisiu ir su tavim&. Taip darau todėl, kad Ignas nepradėtų kaltinti brolio, kad dabar jis gauna mažiau asmeninio laiko, nes atsirado brolis.

10. Taip pat stengiuosi nelyginti nuolatos va koks tu didelis, o brolis mažiukas, kad nepradėtų elgtis kaip kūdikėlis. Bandau patodyti, jo, kaip didesnio privalumus. O jei nori pabūti daugiau pas mane ant rankų, ar pasiglaustyti, tikrai leidžiu. Leidžiu Gyčio vežime pabūti, jei tik nori.

11. Skatinu, kad jau dabar pratintųsi dalintis žaislais. Prašau, kad Ignas parodytų ir broliui kokį žaiską turi, patodytų kaip reikia su juo žaisti. Gytis dar neliečia Igno žaislų, bet Ignas Gyčio barškučiais domisi, tad,  kai matau, kad lupa iš Gyčio rankų barškutį, liepiu Ignui paklausti, ar gali paimti iš brolio žaisliuką, pasakyti &prašau duoti pažaisti&.

12. Labai dažnai kartoju Ignui, kad jį labai myliu, kad jis mano vyresnėlis. Įvardiju jo privalumus, kad jau galiu su juo pasikalbėti, o su broliuku dar nelabai. Pasakau, kad Ignas jau gali valgyti sausainius, sriubą, o broliukas dar negali. Noriu Ignui parodyti, kad labai smagu būti dideliam broliui.

13. Jei tik pamatau, kad gražiai elgiasi su Gyčiu, būtinai stipriai pagiriu.

Aišku, ne visada pavyksta laikytis visų šitų taisyklių. Ypatingai sunku, kai pradeda verkti abu tuo pačiu metu, tada nebežinai prie kurio pirmo pulti, nes gaila abiejų.  Arba, kai reikia abu aprengti į lauką, vienas rėkia paguldytas, kitas apskritai rengtis nenori, megztinis ar pirštinės nepatinka, ar dar kas nors, o man reikia skubėti, kad neperkaistų kitas. Be to, dabar Ignui prasideda sunkusis amžius su daug &ne&  su daug &aš pats&  su daug  tėvų nustatytų ribų išbandymų, kur kartais pritrūksta man kantrybės ir užsimiršta tas teisingas elgesys, kaip elgtis su pametinukais.

Būti mama dar tik mokausi :)