Savaitgalis mus visus palepino gerais orais, tad mes irgi laiką leidome lauke. Sekmadienio rytą nusprendėme eiti visi pasivaikščioti iki upės. Gyvename dabartinėje vietoje jau penki metai, bet iki upės, kuri yra apie 600 m nuo namo, taip ir nebuvome nuėję. Gėda :). Leidomės į paieškas, pasirodė, kad ne taip paprasra iki tos upės nueiti.
Miške pasukome vienu tajeliu, atsidūrėme soduose, kur visur tvoros tvorelės, upė matyti visai čia pat, o prieiti neįnanoma. Užtat žibučių prisižiūrėjome.
Paskui pasukome kitu takeliu ir pagaliau priėjome. Upė dar patvinusi, beje nepaminėjau, tai Neris :). Nesitikėjau, bet paupys visai aptvarkytas, kaip tokiai, pakankamai nuošaliai vietai. Yra suoliukai, padaryta laužavietė su metaliniu strypu kepimui, praretinti medžiai. Buvo ir persirengimo kabina, nors nežinau, kaip ten galima maudytis, bes krantas nekoks. Aišku, kai vanduo nuslūgs ir viskas sužaliuos, vaizdas bus visai kitoks. Ignui labai patiko upė, norėjo eiti arčiau, bet dėl pažliugusios žolės neleidome, pažadėjome, kad grįšime dar. Tiesą sakant, vienai su vaiku man nebūtų drąsu čia ateiti, nes įtariu, kad vasarą čia susirenka jaunimėlio kompanijos... O po mišką vaikščioti, kur žmonių retai sutinku, baimės nejaučiu visai :)
Na, o grįžę namo ir pamiegoję pietų miego kepėme šašlykus kieme, kaip gi be jų. :)
Kad tik oras ir toliau būtų toks geras, nereikia ir turkijų :)
