Pagaliau sugrįžome su Gyčiu iš ligoninės. Taip jau nusibodo tos ligos.... Bet ilgai nepasidžiaugėme. Tik grįžom ir sekančią dieną aš pati su didžiausiu kosuliu ir sloga, matyt, parsivežiau dovanėlę iš ligoninės. Tai ir vėl viskas iš pradžių, nuo manęs užsikrėte Ignas, aišku ir Gytis... Vėl kartojame antibiotikų kursą, nes Gytis kosėja kaip ir plaučių uždegimo metu. Aš jau pradėsiu galvoti, kad mus kažkas užbūrė....Labai nesmagu, kai toks mažas vaikas, o jau tiek prasirgta, atrodo, kad vaiku nesirūpinu. Močiutė, aišku, prišnekėjo, kad vaikai serga, nes be vilnonių kojinyčių po namus būna, Gytis išvis ant pledo, ant žemės padėtas....Su vyru pasižiūrėjome, kad vaistams išleidome tiek, kad turbūt per visus metus neišleidžiame.
Taigi, tik porą dienų praėjo, kaip pradedame įsivažiuoti į tradicinį mūsų ritmą ir nuotaikos po truputį gerėja. Nors ir kostime, bet vis tiek einame į lauką. Bandau, kiek įmanoma, sustiprinti vaikų imunitetą. Geriame žuvų taukus, Gyčiui duodu geležies, nes žemokas hemoglobinas, Ignui dar papildomai vitamino C. Užsipirkome džiovintų vaisių, chia sėklų, Goji uogų. Gal bent taip gaus naudingų medžiagų, kol neprasidėjo švieži vaisiai ir uogos.
Sugrįžus iš ligoninės, teko iš naujo pakovoti su atsiradusiu blogu Igno elgesiu. Matyt, taip išreiškia savo emocijas, kad pabuvo be mamos kurį laiką....Vėl kandžiojasi, mėto daiktus iš antro aukšto į pirmą, ir kitaip bando ribas. Močiutė visą tą laiką vaiką maitino, tai teko iš naujo priminti, kad moka ir pats pavalgyti. Kažkaip, kuo didesnis vaikas, tuo keisčiau atrodo, tas netinkamas elgesys. Išėjus iš poliklinikos išvis nuvirto ant asfalto, nes nenorėjo važiuoti namo. Iškart atsirado tetulių gelbėtojų gėdintojų, kad vaikas ant asfalto voliojasi. Ir kaip jos viską pamato ir galvoja, kad jų komentarai labai reikalingi tokioje situacijoje.
Na, o šiaip viskas teka savo vaga, dienos bėga nepastebimai, oras šiltėja ir visai nebesinori būti namie. Pagaliau išlindo krokai, tik Ignas jau per kelias dienas baigia visus išmindžioti belakstydamas ir bežiūrėdamas mamos gėlytes. Akys krypsta į savo nedidelius gėlynus ir jau nagai niežti, ką čia naujo pasodinus, kaip pagražinus, kokių gėlyčių nusipirkus. Jei turėčiau sodą, tai jau tikrai apsodinčiau jį visą.
Oi sveikatos! Puikiai prisimenu, kai tas ligų ratas užsisuka ir rodos sunku išlipt. Tikiusi, kad šiluma ir pavasaris padės.
O ką daryti, jei hemoglobinas žemas... Ilgai negersim, tik tol, kol atsistatys iki normos. Man baisu, kad dantų, kurių visi du, nesugadintų.
Ačiū, dabar jau vėl rašysime 😃 po ligoninės man bet koks sukosėjimas jau kelia nerimą...Tikiuosi nereiks oajartoti tos patirties.
Džiugu, kad grįžot iš ligoninės, buvau ir pasiilgus jūsų įrašų! Dabar tie kosuliai ne tokie baisūs, nes jau esat namie!!! 😃 Sėkmės grįžtant į vėžes po močiučių palepinimų 😀