Du mažyliai namuose: apie kantrybę

Kaip nepritrūkti kantrybės kasdien būnant namuose su vaikais?

Tikrai kartais labiau vargina ne fizinis nuovargis, o emocinis....Kasdieniai ir vis nauji kaprizai....Vieną dieną kategoriškai atsisako valytis dantis, bėgioja po namus plikas ir nesileidžia aprengiamas. Kitą dieną spjaudo, drabsto maistą, nors ir jis yra mėgstamas arba lipa iš lovos , kai reikia miegoti pietų miego. Arba ima  daiktus, kurios žino, kad negalima imti ir t.t. Atrodo, taip stengiuosi laikytis nuoseklumo ir nubrėžti ribas, kas galima, ko negalima, visada paaiškinu, kodėl negalima, kodėl reikia kažką daryti ir ko nedaryti, bet vis tiek praeina keletas minučių ir vėl tas pats. Atsiradus namie antram vaikui, laiko  visiems darbams, o taip pat ir kantrybei ženkiai sumažėja.  Labai stengiuosi išlikti rami ir viską išsakyti griežtu, bet ramiu tonu, tačiau po penkto pakartojimo nebe pastebiu, kaip pradedu rėkti. Puikiai suprantu, kad tas rėkimas rezultato neduos, bet tuo momentu pratrūkstu. Paskui mane  graužia sąžinė, kad rėkiau, kad  galbūt esu per daug kategoriška, griežta vaikui, žadu sau, kad neberėksiu, bet ir vėl nesigauna.  Juo labiau, kad su vyru stengiamės kuo mažiau tų neiginių vartoti. Kartą draugai, kurie augina tris vaikus yra mums su vyru pasakę, kad, jeigu nekenkia gyvybei, reikia leisti. Bet labai norisi, kad vaikas žinotų ir ribas, neliptų ant galvos, mokėtų prideramai elgtis. Mamos, kaip išlikti ramioms?   Vaikas tris kartus per dieną 'laisto' su laistytuvu gėles, kad paskui mamytei tenka šluoti iškapstytas žemes,  arba  'pertvarko' ką tik sutvarkytus rūbų ir patalynės stalčius. Vieną dieną susiruošėm į lauką, apsirengiau, išstūmiau vežimą su mažuoju, aprengiau vyresnėlį, beliko tik pirštines jam uždėti. Vien pirštines  dėjomės trijų rūšių pusė valandos su ašarom ir cypimu. Galiausiai į lauką taip ir neišėjome, nes nenusileidau ir be pirštinių eiti neleidau. Ignas užsispyręs irgi nenusileido, nors į lauką ir labai norėjo... Man buvo gaila visai neblogo oro pasivaikščiojimui,  liūdna, kad taip ir nepavyko susitarti su vaiku gražiuoju. Ir taip kas dieną jei ne vienas atvejis tai kitas...Paskaičius kitų mamyčių blogus, atrodo, kad aplinkui tokia idilė, tokios mielos ir juokingos tos vaikų išdaigos ir kapriziukai, tik ne savuose namuose. Taip norisi būti gera mama, visada šypsotis, viską suspėti, nesibarti ir t.t. Bet kažkaip man nesigauna. Dar mane  graužia sąžinė ir kankina kažkoks kaltės jausmas, kad atsiradus mažyliui, vyresnėlį nuskriaudžiu dėmesio stoka. Nors ir pažaidžiame drauge, kai maitinu mažylį, paskaitau vyresnėliui knygelę, kartu tvarkomės, nes jis mano didysis pagalbininkas, bet jis nebe vienintelis ir meilę nan reikia paskirstyti abiem. Matau, kad jis dėl to šiek tiek liūdi, gal dėl to ir mano kantrybę labiau išbando.

Bet ne viskas taip blogai. Labai džiaugiuosi, kad  per šią savaitę Ignas jau gali užmigti nelaikydamas mano rankos ir jo lovelę nuo  mūsų lovos atitraukėme  NET  pusė metro :).  Tad judame į priekį miegojimo atskirame kambaryje klausimu. Taip pat pasipildė naujų išmoktų žodžių bagažas. Vis pergyvenau, kad gal mažokai šneka,  o per savaitę pradėjo kartoti mūsų tariamus žodžius. Išmoko pasakyti stalas 'tajas', Tėčio vardą Darius 'daju', grybas 'debu', ruda 'uda',  teta, dėdė. Keista, bet vietoj raidės G taria D. Smagu matyti, kaip vaikas  kažko naujo išmoksta. Labai laukiu, kada gi pradės daug šnekėti ir prasidės klausimų etapas.

Na, o Gyčiui jau mėnesis, bet apie  tai parašysiu atskirai. :)