Čia ramu: vieni sėdi, kiti guli....

Čia ramu: vieni sėdi, kiti guli....

19. Jan 20:21 Gintarep Gintarep

Pernai užsikrėtėme ekskursijų virusu, šįmet dar toliau juo sergame. Ekskursijas dieviname įvairaus formato, bet jei jas veda profesionalus gidas – džiaugsmas nerealus.
Jau ankščiau minėjau, kad Vilnius mano gimtasis miestas. Turėčiau viską žinoti, viską būti apėjusi, bet pasirodo esu tik šimtus ar tūkstančius kartų praėjusi, bet neapėjusi.
Sužinojome kurioje vietoje Pal. Kun. Mykolo Sapočkos hospisas.

Jo dėka nepagydomi ligoniai praleidžia likusias gyvenimo dienas kiek galima daugiau apgaubti meile, rūpesčiu, dėmesiu. Nedrįsome čia užeiti. Net nedrįsau vaikui parodyti jo prieš kelis metus piešto ir dovanoto paveikslo, kuris kabo ant sienos profesionaliai įrėmintas.

Gal būčiau ir nepasakojus apie vaiko dovanotą paveikslą, bet jei gidas užsiminė apie vaikų ir ne tik vaikų dovanas, teko dukrelei paaiškinti.

Gidas mums paaiškino dėl ko Popiežius plakate žiūri į paveikslą. Pasirodo tai žymus paveikslas, kuris buvo nutapytas būtent šiame hospise.

Šalia esanti Misionierių bažnyčia turtinga savo praeitimi.

Mes ją iki tol žinojome iš tarybinių laikų, vien tik kaip ligoninę ir šalia esantį pastatą kaip lavoninę.

 

Per gatvę esanti cerkvė mums pasirodė dar labiau mįslingesnė, pasirodo ji tik dabar mums žinoma kaip buvusi cerkvė (neveikia dabar ir negalima į vidų užeiti), bet ji pastatyta kaip bažnyčia. Dar kas nustebino, kad tiek Misionierių, tiek cerkvė statyta tik kokiu 10 metų skirtumu, bet stilius visai kitoks, maniau siekiantis šimtmečius.

Geriau įsižiūrėjus į ją, prisiminiau, kad tokio stiliaus bažnyčių gausu Italijoje. Čia veikė moterų vienuolynas, kuriame išsilavinimą gaudavo labai kilmingų šeimų moterys (jos nebuvo vienuolės ir joms nereikėjo būti vienuolėmis). 
Gidas mums parodė Žiupronių gatvės fragmentą, kuri dar vis grįsta akmenimis..

Nors šalia nutiesta plati gatvė, bet galima suprasti, kad vietoje šių laiptų buvo gatvė. Anot gido, miestui augant reikėjo platesnės gatvės, tai ir buvo nutiesta šalia, negriaunant esamų pastatų.

Bei sužinojome apie Žiupronių šaltinius, kurie aprūpindavo miestą vandeniu ir tuometinis matavimo vienetas buvo kibiras.

Nukeliavę į Švenčionių gatvę, atradome ramybę ir pasijutome lyg Šveicarijoje. Gal ne veltui šios gatvės gyventoja kažkada gidui pasakė, kad čia ramu gyventi,  nes vieni sėdi (kalėjime), o kiti guli (Rasų kapinėse).

Namukai labai įvairūs, bet stilius išlaikytas.

Šis daugiabutis, nors ir prašosi remonto, bet matosi, kad daug ko matęs, išgyvenęs. Šakoma, kad šių rūmų tuometinis šeimininkas pirmasis turėjo klozetą ir stumdomus baldus, kuriuos galima buvo perstatyti.

Mūras persipina su medinėmis detalėmis.

Su gidu keliavome įdomiu maršrutu, gaila, kad diena buvo apniukusi ir metų laikas mažiau mielas, bet nors ir vaikas sakė, kad šaltukas prisikabino, bet kol užlipome ant Liepkalnio kalno, sukaitome visi. Man buvo atradimas, kad šis kalna yra Liepkalnio. Visuomet maniau, kad Liepkalnio kalnas yra tas, kuriame vasarą veikia vasaros rogutės, batutai, laipynės, tubingai, o žiemą slidinėjimo pramogos.

Keista, bet pasirodo šiam tiltui pakenkė elektrovikacija.


Mūsų kelionė pasibaigė Rasų kapinėse. Jose nors pernai su gidu lankėmės, bet ir šį kartą buvo atradimų.

Tad galiu pasakyti, kad ekskursijos - neišsenkanti vertybė, vis atrandi ir atrandi. Pagalvojau: kodėl mokiniams istorijos mokytojai neorganizuoja tokių ekskursijų-pamokų?

Dukrelė labai nenorėjo eiti į šią ekskursiją, bet vėliau pasakė, kad buvo per trumpa.

picama picama 20. Jan 14:03

O, kaip įdomu!

jaldija jaldija 19. Jan 20:49

Smagu ir naudinga kartu su jumis, nors ir virtualiai pakeliauti. Taip ir mes sužinome šį tą naujo.