Charlotte Bronte - Džeinė Eir - įtraukianti meilės istorija (ne)romantikėms

Sveikos skaitytojos. Ar vis dar „kremtate“ senučiukių knygų nudūlėjusiais pakraščiais puslapius ? O gal šiugždenate dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos lapus ? Štai aš rašysiu apie pirmąjį variantą. Paskutinis mano „darbas“ buvo sename muziejuje su daugybe garsių žmonių paveikslų, jų prisiminimų amžininkų atsiliepimuose ir kūriniuose. Turiu pasakyti, kad tvarkydama senučiukes ir naujas knygas, atrinkada sovietines atgyvenas, nuo marksistinių ir leninistinių propagandų tas šviesuoles knygas, kurios mano manymu turėtų kultūrinį ir amžiną paveldą (taip įpareigota buvau, anot muziejaus vadovės, turiu „kompetencijos“ ). Ir tas darbas man pasirodė tooooks nuobodus, bet tik pradžioje. Pradėjus sklaidyti knygas, jų pavadinimai nejučia užkabindavo. Tuomet vieną kitą pasaitydavau pirmus puslapius, ir keletą tokių atsidėjau laisvesnei minutei. Susidariau nuomonę, kad tai kas sena – anaiptol nėra atgyvena – tai vertybės, kurios byloja apie praeities talentų darbą, taip pat vienokiu ar kitokiu būdu persmelkia ir mūsų kasdienybę. Meilės istorijos, pamokslai, visa galima pritaikyti ir šiandienai, viskas artima. Taigi vienaip ar kitaip knyga, jei ji parašyta – jau yra neįkainojama vertybė.

Taigi krūvoje įvairiausių knygų atradau Šarlotės Brontės – Džeinę Eir. Ir ji – senų metų leidimo, be viršelio – apbrizgusiais lapukais, bet . . . pirmas puslapis, antras . . .taip įtraukė, jog vežiausi namo, ir tie 500 puslapių su viršum tiesiog ištirpo per 4 dienas ! ! ! O taip, ta knyga mane taip įtraukė, kaip dar nebuvo nei viena sužavėjusi. Aprašymas jos neitrigavo, tačiau pradžia suintrigavo iki pat paskutinio puslapio. Nebereikalo ši knyga prieš keletą metų buvo įtraukta į populiariausiųjų visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. Ekranizacijos, populiarumas rodo masiškumą ir man kaip (ne)romantikei, romanų (ne)mėgėjai pradžioje „atbaidė“, bet klasika – lieka klasika ir ši meilės istorija anaiptol nėra banali istorijūkštė, o tikrai verta dėmesio.

Istorija tai autorės Šarlotės Brontės, tarsi autobiografija. Istorija parašyta 1847 m., tačiau įdomi iki šių laikų (kalbu iš savos „varpinės“). Istorija prasideda kaip našlaite likusios Džeinės skaudi patirtis, gyvenimas nemylinčių giminaičių namuose tampa tikru išbandymu – užgauliojamas vaikas sukaupia savyje daugybę įniršio, vienintelis malonumas – skaitymas ir įsivaizdavimas visko realybėje. Perteikiamos Džeinės emocijos skaitytoją nejučia priverčia jausti tai, ką jaučia herojė – pyktį, apmaudą, netgi norą nebūti šiame nedraugiškame ir neteisingame pasaulyje. Puslapis po puslapio seki jos išgyvenimais ir galvoje kirba mintis – kas toliau, kas toliau . . . Vėliau mergaitė atiduodama į varganą našlaičių prieglaudą, kur taip pat patiria nepatogumų – alkis, šaltis . . . visgi čia ji įgyja nuostabią draugę, kuri Džeinės nesupratimui viskam yra pasiruošusi būti nuolanki ir paklusni. Džeinė kitokia – ji sielos maištautoja, nesugebanti susigyventi su neteisybe, bet laikui bėgant ir ji perpranta savo naujosios draugės poziciją ir tai vertina. Prieglaudoje įsisuka negailestinga liga, kuri guldo vieną vargšę našlaitę po kitos mirties patalan . .. liga neaplenkia ir gerausios herojės draugės, kuri ir taip sunkiai sirgusi. Šios draugės atvaizdas Džeinei vėliau išliks visam gyvenimui. . . Ir čia skaitytoją intriguoja, verčia gailėtis ir retoriškai klausit – ar išties taip buvo ? Kaip baisu . . .

Vėliau Džeinė tampa šios mokyklos mokytoja, tačiau monotoniška kasdienybė jos nerimastingai sielai vėl liepia kelti sparnus ir ji nutaria išbandyti jėgas ir tapti guvernante ( t.y. pasiturinčių kilmingųjų vaikų mokytoja), jai padeda įgytos žinios prieglaudoje, taip pat pavieniui į jos rankas patekusių knygų skaitymas, savarankiškas mokinimąsis. Ir čia prasideda jos, neišvaizdžios, bet kultūringos merginos meilės istorijos užuomazgos. Vyresnis šeimininkas – Ročesteris. Jo griežtumas, vėliau peraugęs į nuolankumą, jos pabėgimas, jo žmonos – beprotės atradimas, elgetavimas ir atsūdūrimas ant nepažįstamųjų slenksčio, kurie vėliau pasirodė jos giminaičiais – įvykių verpetas taip įsirutulioja, kad imi dvejoti ar visgi ji bus laiminga ?

Dar daugybė peripetijų šioje istorijoje, bet tai jau turite perskaityti pačios, jei jus sudomino, suintrigavo ši (ne)laiminga istorija. Tiesa visa knyga man išties patiko, vaizdūs net menkiausio žemės augalo aprašymai, pojūčiai perduodami vaizdingais, romantiškais, kartais „karčiais: palygininmais, taip sukursto vaizduotę, jog rodos esi tame kambaryje su žiiniu, sėdi kažkur kamputyje ir jauti tvyrančią nežinią tarp esančių čia herojų, net šilumą sklindančią nuo židinio . . . regis eini kartu su mergaitėmis iš prieglaudos bažnyčios link, o per varganus rūbus negailestingai kandžiojasi žvarbios žiemos šaltis . . .

Vienintelis minusas – per greita atomazga. Kai šimtais puslapių keliauji su susidomėjimu ir vis nežinai kas įvyks toliau, itin greita istorijos atomazga keik nuliūdina, bet tai tik matomai dėl to, kad nenori, kad pageltę puslapiai imtų ir pasibaigtų . . . nes dar nori vaikščioti senais koridoriais, sėdėti puošniuose krėsluose, stebėtis vaizdžiai aprašytų herojų bruožais . . . Bet, kaip sakoma viskas turi pabaigą, kaip ir ši knyga, kurią kaip meilės istoriją vertinčiau puikiai. Čia meilė perteikiama kaip pagarbos ženklas. Kaip atsidavimas ir pasiaukojimas – nesvarbu kaip žmogus gali pasikeisti išoriškai (nelaimės sužalotas) – jei myli – mylėsi bet kokiu atveju.

Reziume. Tad tikros, nebanalios meilės istorijos, vaizdingų kasdienių vaizdinių perteiktų metaforiškai, netikėtai, senovinių prabangių ir varganų kambarių aprašymų, prisiliečiančių prie tų laikų ideologijos, gero ir blogo, šilto ir šalto tų dienų suvokimo, kažko „tokio“ išsiilgusioms ir vis dar neskaičiusioms šios istorijos – tikrai rekomenduoju. Tad knygos apibūdinimas – nebanali, įtraukianti – išties tinkamas.

P.S.foto naujo leidimo knygos, nes senosios nenufotografavau.

Roberta