Mes visos žinome, kokia turi būti tobula mama: visada mylinti, esanti šalia vos tik vaikui reikia pagalbos su namų darbais, gaminanti skaniausią ir sveikiausią maistą pagal visas paskutines rekomendacijas, bet kada pasiruošusi skaityti pasaką vaikui prieš miegą, apkabinti, pabučiuoti taip, kad lankytų tik patys nuostabiausi sapnai, mokanti papūsti užsigautas vietas taip, kad iškart nustotų skaudėti, išklausanti visas vaiko bėdas bei džiaugsmus, niekada neprarandanti kantrybės, niekada desperatiškai nesiekianti rasti laiko pabūti viena ir paveikti ką nors tik savo malonumui, viską prisimenanti ir kitiems primenanti, ... sąrašą galima būtų dar tęsti ir tęsti.
Žinoma, tokios mamos neegzistuoja. Ironiška, bet mamos ir tėčiai, kurie siekia būti tobuli, dažniausiai padaro vaikams daugiau žalos, nei džiaugsmo ar naudos. Tėvai, kurie negali toleruoti savo netobulumo, lygiai taip pat negali toleruoti savo vaikų netobulumo. Taip vaikai pradeda jausti, kad tėvai yra jais nepatenkinti, net jei tai nebuvo pasakyta garsiai. Vaikai tai nuskaito iš labai subtilių ir mūsų dažniausiai sąmoningai nekontroliuojamų užuominų.
Žinutė vaikui, kad jis turi būti tobulas dažnai kelia rimtų problemų, nes griauna vaiko savigarbą, kelia nesėkmės baimę ir pyktį. Tėvai, kurie siekia būti tobulais dažnai nemoka priimti vaiko klaidų ar nesėkmių, nes jiems vaikų nesėkmės yra tarsi signalas, kad jie yra blogi tėvai. Nemokantys savo ir vaikų nesėkmių priimti tėvai, negali savo pavyzdžiu išmokyti vaiko priimti ir analizuoti savo patirtį: tiek sėkmingą, tiek nelabai, pasidaryti išvadas ir gyventi kuriant toliau, patiriant gyvenimo džiaugsmą.
Pastebėta, kad labiausiai į perfekcionizmą yra linkusios darbe daug pasiekusios mamos. Taip yra todėl, kad visi, kas daug pasiekia darbe, nori daug pasiekti ir kitose gyvenimo srityse. Deja, motinystėje nėra aiškių sėkmės kriterijų kaip darbe. Motinystė yra nenuspėjama. Tuo tarpu moteris siekia visose srityse spėti atlikti viską pagal labai aukštus standartus, o tai kelia daug streso ir įsuka į nesibaigiančių darbų ir nusivylimų karuselę.
Žinoma, svarbu būti geriausia mama, kokia tik gali būti. Ir mamos, ir tėčiai tikrai deda daug pastangų tokiais būti. Tačiau kaip nepakliūti į tobulybės vaikymosi spąstus ir siekį būti geriausia savo vaikams realizuoti negriaunant savęs ir vaiko?
Kad ir kaip mes besistengtumėme, kad visais ir viskuo būtų pasirūpinta, viskas apgalvota ir padaryta, vis tiek liks kažkas, ko nepadarėme, o besivaikydamos dulkes, lankstydamos vaikų drabužius ir ruošdamos super-sveiką maistą mes vis tiek jaučiamės kažko nepadariusios, kažkuo nepatenkintos, kažkas vis dar netobula ir gali būti padaryta geriau. Daug energijos iššvaistoma mąstant, ką galėčiau padaryti geriau, daugiau, ko nepadariau, vietoje to, kad pasidžiaugtumėme tuo, kas padaryta. Gyvenimas tampa būtinų super-puikiai atlikti darbų sąrašu. Blogiausia, kad mes pradedame nebemokėti ilsėtis ir džiaugtis, kol sąraše dar yra neatliktų punktų, o sąrašas yra begalinis, nes jame atsiranda vis naujų darbų. Jei tobulumo siekianti mama per dieną nespėja atlikti visų sąraše esančių darbų, ji jaučiasi patyrus nesėkmę. Tačiau net jei ji sugeba atlikti visus darbus iš sąrašo, ji jaučiasi taip, kad bet kuriuo atveju tai turėjo būti padaryta. Taigi, jokio laimėjimo jausmo tai neatneša. Tobulumui ribų nėra ir tobulumo siekis truputėlį panašus į vaiduoklių vaikymąsi.
Tai ką daryti? Užtektų padaryti gerai taip, kaip galiu šiandien, ir būtinai rasti laiko džiuginantiems, atpalaiduojantiems užsiėmimams. Kai nustoji stengtis būti tobula, tampi truputį laimingesnė ir vaikai tampa laimingesni. Vaikams labiausiai reikalinga laiminga, o ne tobula mama. Kai mama nustoja siekti tobulumo, nuolat kontroliuoti save ir vaikus, vaikai gali būti tokie, kokie yra, ir atskleisti savo unikalumą. Leisdamos sau būti netobulomis, mokome vaikus labai svarbaus dalyko - suklysti yra žmogiška, svarbu iš klaidų pasimokyti. Vaikui svarbūs mama ir tėtis, kurie moka džiaugtis savo ir vaikų pasiekimais, kurie moka priimti pralaimėjimus ir iš jų pasidaryti išvadas. Jie randa laiko praleisti kartu su šeima, tuo pačiu skirdami laiko savo užsiėmimams, kurie jiems įdomūs, iš kurių grįžta pailsėję ir kupini įspūdžių. Vaikai mato ir girdi mus visą laiką ir mokosi stebėdami mus. Nebūtina būti tobula mama, tobulu tėčiu, kad būtumėme geriausia mama ir geriausias tėtis savo vaikams.
Džiuginančios, praturtinančios, nuolatos auginančios motinystės ir tėvystės!
Profesionali porų ir tėvelių konsultantė Giedrė Skupienė
