Sveikos. Mūsų savaitė, skirta kokybiškam laisvalaikiui praėjo . . .įprastai. Mat šis iššūkis, bent jau man buvo pats lengviausias iki iki šiol buvusių.
Dėl ko ? Nes laikas, praleistas su vyresnėliu ir skiriamas mažajam, jei ir NE PROPORCINGAS, bet visuomet stengiuosi, kad būtų KOKYBIŠKAS.
Prisipažinsiu, atsiradus jaunėliui, dėmesys, kuris buvo iki tol skiriamas tik vyresnėliui norim ar nenorim turėjo dalintis per pus.
Man iššūkis buvo nebent tuo, kad „papildėme“ kasdienį laisvą laiką knygelių skaitymu prieš miegą, mat šią tradiciją buvome senokai užmiršę.
Aš manau, kad vaikui yra svarbiausia tai, kad tas laikas būtų skirtas TIK JAM, o ne tarkime mama užsivertusi kokiu nors buitiniu darbu ir greta prabėgom bakstelia pirštu į užduočių knygelę, rodydama kur ir ką reik padaryti, ar burbtelia, atėjusiam švytinčiam vaikui iš pasididžiavimo ką tik nupieštu piešiniu, kad šis „gražus“. O NE ! Vaikui neužtenka vien pasakyti, kaip gražiai piešinukas nupieštas ar darbelis padarytas, jam reikia, kad
-pieštume, spalvintume kartu;
-lipdytume, klijuotume, karpytume;
-knygutę skaitydami, sustotume ir kilusias mintis leistume vaikui išsakyti, aptartume;
-statytume kartu ir smagiai pasišnekučiuotume apie tai, kai pdarželyje sekėsi, kas naujo nutiko,
Tad mūsų tokia kasdienybė, tad išvydus iššūkį – labai apsidžiaugiau, nes regis . . . nieko keisti ir nereikėjo. Valio.
Mylavimas, glostymas – man tiesiog savaime suprantamas, juk vaikai taip greit auga, tad sustoti akimirkai dviem ir apkabinus vaiką, pasakyti kad myli – nieko nekainuoja, o tas laikas ta akimirka sukuria ryšį, ištarti žodžiai, kad myli, koks vaikas tau brangus, pasėja ateičiai jausmus, kurie tikrai sugrįš su kaupu. Mat užaugus vaikui, kai, regis auginai, bėgai, skubėjei, nebuvo kada pasikalbėti, kad ir apie darželinukiškus ar mokyklinius reikalus staiga sugalvosi, kad štai reikia pasikalbėti, o vaikas nenorės atvirauti – labai ksaudžiai pasijaus. Tad aš visada stengiuosi bendrauti su vyresnėliu taip, kad jis jaustų, kad mama galima pasitikėti, kad visuomet išklausysiu ne tik linksmus nutikimus, bet ir sopuliukus.
Žinoma, idealų nebūna, visuomet to laiko paroje, regis galėtų būti bent keliomis valandomis daugiau, mat tai vieną dieną nepasimokinom, tai darbelio nepadarėm, kur seniai žadėjom, tai, tai . . .bet, visada suveikia ĮSPĖJAMAS SIGNALAS, vaiko ištarti žodžiai „nepažaidei su manim, nepadarėm to ar ano“, tada tiesiog metu visus darbus šalin ir einu žaisti su vaiku, daryti darbelius, kalbėtis, mokytis, nes mano vaikas YRA DABAR, IR SU JUO BENDRAUTI UŽSIIMTI REIKIA DABAR, o ne tada, kai paaugs, nes laiko nebesusirąžinsi.
Kasdien ką nors nuveikiame. Svarbu ne kiek laiko praleidi su vaiku, o kaip bendrauji užsiimant su juo. Neturi trugdyti jokie kompiuteriai, televizoriai (nebent kartu žiūrim tv), o laikas skirtas tik jam.
Kajus imlus vaikas, tad ir virtuvėje mėgsta padėti, ir kai reikia dulkes pavalyti, tad viską darome kartu.
Štai atėjo metas, kai iš visų iššūkių tinkamumo galiu paminėti pagaliau savo mažąjį pipirą, kuriam 4 mėnesiai ir eina antra savaitė. LAISVALAIKIS SU KŪDIKIU. Skamba keistai, tiesa, kai mama ir taip su mažyliu praleidžia 24 valandas per parą. O bet tačiau, maitinimas, sauskelnių keitimas ir žaisliukuose skendintis mažylis – tai laikas būtinasis, laikas, kai žaidžia sau, nėra laikas SU JUO. Tad mūsų rytai prasideda taip, kad pabudimas, šypsenos, rytinis tualetas ir būtinai masažiukas, mankštelė (kai darbo diena, po pusryčių, kai vyresnėlis išvedamas į darželį), mylavimai, glostymai, tyrinėjimas, „kalbėjimas“ – tai labai svarbu nuo pat mažylio pirmųjų dienų. Stengiuosi užsiimti su dainelėmis, mažylio žaidimais.
Šis iššūkis, galbūt tik papildė mūsų kasdienybę. Nors kartais tikrai „nelikdavo laiko“, juk visiems būna, bet tai ką darome, darome su džiaugsmu ir šią (praėjusią savaitę) vertinu teigiamai.
Roberta.
😉
👍
🌷