Berniukas su ratukais

Berniukas su ratukais

24. Nov 10:09 Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis

Dideliame pasaulyje gyveno mažas berniukas. Ne, jis ne buvo vienas, tiksliau, nebuvo vienintelis berniukas pasaulyje.
Pasaulyje buvo daug mažų berniukų ir mažų mergaičių.
Skirtumas buvo tik tame, kad iš tiesų buvo du pasauliai: mažų berniukų ir mergaičių pasaulis, ir to vieno berniuko pasaulis.
Tie du pasauliai buvo visiškai vienodi. Bent jau taip manė berniukas. Tačiau kitiems atrodė, kad jų pasauliai skiriasi ir niekaip negali susijungti.

Berniuko vardas buvo Elis. Elis buvo ypatingas vaikas. Nors pats apie save taip niekada negalvojo. Jis buvo tik truputį kitoks. Vietoj kojų berriukas turėjo ratukus.
Kartais tai jam labai praversdavo. Bet dažniausiai trugdė.
Sunku lipti laiptais,  sunku keliauti per sniegą ar purvą, ir į daugelį vietų su ratukais nepriima... 
Dažnai Elį lydėdavo pasimetę, išsigandę, pašaipūs, o kartais ir pikti žvilgsniai. Lyg tie jo ratukai netiktų prie bendro vaizdo. Lyg trugdytų kitiems. Nes juk mažiems berniukams nedera būti su raukais ir neturėti kojų. Maži berniukai turi tutėti dvi kojas, dvi rankas, pirštus ant jų. Jie turi bėgioti, žaisti su kamuoliu, šokinėti. Ir dar, jie turi turėti pėdas, kad jas kas nors galėtų kutenti.

Elis jau buvo pripratęs, kad jo niekas nelaukia, nekviečia žaisti, o kartais net pereina į kitą kelio pusę, kad nereikėtų prasilenkti. Nes kažkodėl tie kiti žmonės negalėjo pažiūrėti jam į akis. Taip darė suaugę. Vaikai lyg ir norėjo su juo žaisti. Tik nežinojo, kaip. Tačiau vyresnių pamokyti irgi apsisukdavo ir lėkdavo žaisti be jo.

Vieną dieną į miestą atėjo žiema. Kalendoriaus lapeliai keitė vienas kitą vis priartindami pačią gražiausią metų šventę. Kalėdos labai patiko Eliui. Kartu su tėveliais jis puošdavo eglutę, mama kepdavo imbierinius sausainius, močiutė kasmet numegzdavo Eliui naują gražų šaliką ar porą pirštinių, arba net šiltą megztinį. Ir jie visi laukdavo kalėdinio stebuklo.

Į lauką žiemą Elis stengėsi neiti. Nes su ratukais buvo sunku važiuoti per sniegą, o nuvalytais takeliais per slidu. Be to, paskui tekdavo ilgai valyti ratukus nuo smėlio ir druskos, kuriais buvo barstomi keliai.
Vis dėlto Elis nusprendė išeiti į lauką. Labai norėjo pamatyti papuoštą miesto eglę. Bent jau šį Kalėdinį rytą.
Pats iki jos nuvažiavo. Ir ilgai žiūrėjo į spalvotus milžiniškus burbulus, stovintį po egle nebylų spragtuką. Tokį pat vienišą kaip Elis.

Darėsi šalta ir giliai atsidusęs Elis patraukė namo.    Ratukai vis prasisukdavo puriame ką tik iškritusiame sniege ir Elis pavargo. Prisėdo ant suoliuko parke. 
Parke buvo daug vaikų. Jie bėgiojo, mėtėsi gniūžtėmis, klykavo. O jų skruostai buvo įraudę kaip sniegenų pilvukai.  
Kai kurie vis žvilgetlėdavo į Elį. Bet jų akims susitikus staigiai nusisukdavo ir bėgdavo tolyn. Kol beveik visi jų pabėgo žaisti į tolimesnę aikšelę.
Elis liko vienas. Jau stojosi keliauti namo, kai gavo į pakaušį gniužtę. Jis apsidairė. Nieko. Pakėlė nuo žemės numuštą nuo galvos kepurę, nusipurtė sniegą, ir vėl pajudėjo link namų. Čia parskriejo dar viena gniūžtė ir dar viena. Ir nuskambėjo skardus vaikiškas juokas. Iš už  medžio išindo susivėlusi berniukiška galva. Taip pat raudonais skruostais, persikreipusia kepure ir plačia šypsena be vieno priekinio danties. 
Taip Elis sutiko Matą. Jie dar ilgai mėtėsi gniūztėmis, paskui Matas vežiojo Elį savo rogutėse. O kai visai pavargo, abu sugriuvo į purų sniegą ir darė sniego angelus. Ir nustebęs Elis pamatė, kad ratukai angelų piešimui visai netrukdo.
Abu berniukai juokiesi, pasakojo įdomias istorijas.    O vakare leido į dangų popierinius žibintus. Elis juos gavo dovanų. 
Žibintai kilo į dangaus tamsą, ir jų švieselės mirgėjo tarsi žvaigždutės. Nuo to mirgėjimo, o gal nuo to, kad šalia buvo draugas, Elio širdelėje apsigyveno maloni šiluma. 
Taip susitiko du  pasauliai.

popou popou 27. Nov 00:10

Patiko😀

Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis 25. Nov 00:17

Ačiū, labai ♥️ taip, kūryba mano 😀 į knygą nepapuolė, nes niekur ir nesiunčiau. Parašiau vakar iš ryto, pagauta kažkokio keisto jausmo. Ne įkvėpimo o kažkokio poreikio apie tokį dalyką parašyti... Taigi visai žalias kūrinėlis, turbūt dar sulauks pataisymų, bet jis man toks kalėdinis... Norėjau pasidalinti nuotaika. Tokia nuotaika dažnai užklumpa prieššventiniu laikotarpiu. Lyg ir liūdna ir norisi verkti, bet kartu gimsta kažkokia viltis, šviesa. Šį kartą susidėliojo į tokią istoriją

Gintarep Gintarep 24. Nov 23:58

Super! Gal pakliuvo į knygą?

jaldija jaldija 24. Nov 23:45

Labai gražu ir prasminga.❤👍

floryte floryte 24. Nov 22:12

Puiki istorija! ❤Jūsų kūryba?..