Vasaros gidas: Neatrasti Bernardinų sodo lobiai

Dalyvauk projekte VASAROS GIDAS 2020!

Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, Jaunimo sodu, įsikūręs pačiame Vilniaus centre tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno. Adresas: B. Radvilaitės g. 8A, Vilnius 01143. Darbo laikas:

Nuo 06 val. iki 23 val. Įėjimas nemokamas. Automobilių stovėjimas – mokamas, todėl pasiūlysiu automobilį pasistatyti  Olandų gatvėje ir atvykti su paspirtuku arba peščiomis (bus apie 10 000 žingsnių).

Mes vykome pakaitomis su paspirtuku ir mūsų tikslas – sode ekskursija.

Su gide susitikome šalia įėjimo į parką nuo Šv. Brunono gatvės pusės, kur auga seniausias Vilniaus senamiesčio ąžuolas, kurio amžius siekia net 400 metų,

o kairiajame Vilnios krante, netoli Liaudies kultūros centro.Prie šio ąžuolo sužinojome, kad ne visi žvirbliai yra žvirbliai. 

Iš gidės sužinosime, kad sodas  skirtas įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių sodų Rytų Europoje – Vilniaus universiteto botanikos sodą.

Kad būtų įdomiau, teko nusipiešti stebuklingų galių turintį ženklą. 

Jo padedami, užsimerkus turėjome apčiupinėti medžius ir atspėti, kas per medis. Ech, tie kaštonai, išsiduoda savo žiedų aromatu. 

Dar dukrelė padarė atradimą, kad šiaurinė medžio pusė apaugusi samanomis. 

Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių, kuomet į Vilnių pakviesti bernardinų vienuoliai pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais.

Gavome užduotį užsimerkus, iš kvapo, atspėti kur čiobrelis, mėta, raudonėlis, bazilikas. 

Gidė parodys, čia, kur mes stovime, dūzgė bitynas bei stovėjo oranžerija. Likusioje Vilnios vingio dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais ir dirbtuvėmis.

2013 m., po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos, čia buvo atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka atkartojus XIX a. pab. parkų įrenginėjimo stilių: sukūrus atvirų ir uždarų erdvių sistemą su žaliuojančiomis pievomis, įrengus menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu. Parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija.

Buvo įdomu susipažinti su lietuviška rože. 

Šioje teritorijoje ne kartą keitėsi Vilnios vaga. Senoji tekėjo mūsų dienų centrinės parko alėjos ir vartų vietoje, dabartine Barboros Radvilaitės gatve, taip dalindama dabartinę parko teritoriją pusiau. Tik XIX amžiaus antroje pusėje senoji Vilnios vaga buvo galutinai užpilta. Gidė mūsų paprašė užsimerkti ir įsivaizduoti, kad vietoje to tako, kuriuo vaikštome, įsivaizduotume, kad teka Vilnelė.

Vaikui labai patiko, kad buvo ne tik ekskursija, bet ir edukacija.  Prisipažinsiu, jei ne tėtis, mes būtume nesuradę orientacinio žaidimo užduoties. Vietą puikiai suradome, bet kur ta užduotis – niekaip.

Mokėmės pristatyti. Ekskursija-edukacija truko beveik 2 valandas, bet pralėkė akimirksniu.

Praalkome, tai sode, ant pievelės, savo atsineštus sumuštinius staiga sunaikinome. Yra ir piknikui skirtų staliukų, bet mums taip įdomiau. Veikė ir kavinukė, bet mes neužsukome.

Dar mes čia grįšime, nes yra įdomus virtualus žaidimas,

bet reikia telefono, kurio panelytė neturėjo, per skubėjimą išvyko be telefono, be batų, o tik su šlepetėmis

(mama išgelbėjo, paskolino savo kedukus).

Šis parkas niekada nepabosta, nes vis kiti augaliukai žydi. Pasijauti lyg Rojuje.