Pirmadienį Šeimų romuva pradėjo užsiėmimų ciklą “Baltų tradicijos šeimoje”. Smagu, kad pasiklausyti apie vestuvių tradicijas ir santuokos prasmę baltų tikėjime susirinko gausus būrys – juk būtent šeima yra tautos pamatas, o sukurti ją darnią ir gražią nėra taip paprasta, tad verta įsiklausyti į protėvių išmintį. Na, o tiems, kuriems nepavyko sudalyvauti užsiėmime, apie santuokos prasmę ir tradicijas siūlau tiesiog pasiskaityti.
Santuokos pagrindas baltų kultūroje
Santuoka yra pats svarbiausias šeimos pagrindas mūsų baltų kultūroje. Ne meilė, ne kitokie jausmai kūrė šeimą, bet būtent santuoka, kaip neatšaukiamas ritualas, sutartis, atliktos apeigos, kurios pakylėja žmogų į kitokį būvį. Dabar dažnai sakoma: “O kam gi man tos vestuvės, juk tai tik popierius, kuris nieko nenulemia, nepakeičia, svarbiausia, kad mes mylime vienas kitą”. Jei atsiribotume nuo filosofinės santuokos prasmės, galbūt toks teiginys būtų teisingas, bet, remiantis mūsų protėvių pasaulėvaizdžiu, jungtuvių apeigos yra tas esminis taškas, iniciacija, kuri panaikina buvusią žmogaus egzistenciją ir pakelia į visai kitokią naujos kokybės būklę.
Pradėti kalbėti apie santuoką norėtųsi Romuvos krivio Jono Trinkūno žodžiais, kuriuos jis ištarė mūsų jungtuvių apeigos metu: “Santuoka yra ta didžioji mūsų visų apeiga, nes tik taip Tauta gyvena, tik taip ji auga – jeigu jaunieji tuokiasi, gimdo vaikus – tik tokiu būdu Tauta gyvuoja. Tai yra mūsų ištakos, mūsų gyvybinis šaltinis.” Šie žodžiai atspindi, kokia svarbi santuoka buvo ne tik besituokiančiai porai, bet ir visai giminei, net visai tautai. Dviejų jaunų žmonių santykiai ir santuoka buvo visos bendruomenės ir giminės reikalas, nes buvo puikiai suvokiama, kad nuo to priklauso tautos ateitis. Žmonės nebuvo tokie individualistai, kokie yra mūsų dienomis, kai net pagalba rengiant vestuves suprantama kaip nepageidaujamas giminių ar artimųjų įsikišimas į “tik mūsų vienų reikalą”. Buvo įprasta, kad sutarus vestuves visas kaimas, kaimynai prisideda kuo tik gali – jaunai porai vestuvėms dovanodavo maisto, visas vestuvių stalas buvo suneštinis. Galbūt stalo estetiką tokiomis aplinkybėmis kurti sunku (dabar juk įprasta dizainerių kurtas stalo interjeras), tačiau, žiūrint iš dvasinės pusės (o kartu ir saugant jaunųjų kišenę), suneštinis stalas yra labai gražus bendruomeniškumo, palaikymo, paramos pavyzdys, suartinantis visą šeimą ir bendruomenę.
Kita vertus, tai, jog santuoka buvo tarsi visos bendruomenės reikalas, krivio Jono Trinkūno žodžiais tariant, “ta didžioji mūsų visų apeiga”, lėmė, kad partneris santuokai negalėjo būti pasirenkamas laisva valia. Tad ir meilė nebuvo santuokos pagrindas, nes artimieji galėdavo nuspręsti, kad visai kitas jaunikis jų dukrai bus tinkamesnis, nes yra geriau išauklėtas, turtingesnis, geresnio charakterio.
Ir jau tiesiog matau, kaip giliai viduje jūs pasišiaušiate – kokia gi čia santuoka be meilės, gal senais laikais tai tiko, bet kodėl mums tai turi būti priimtina dabar? Be abejo, dauguma žmonių šiais laikais tuokiasi iš meilės. Tėvų nuomonė irgi nebėra tokia svarbi, nors tenka matyti nemažai pavyzdžių, kai tėvų antipatija vaiko sutuoktiniui sugriauna ir santuoką, nes retas kuris gali atsiriboti nuo tėvų ir kurti darnius santykius nepaisant jų.
Vis dėlto net ir mūsų laikais vien meilė negali būti darnių ir tvirtų santykių pagrindas. Stiprūs jausmai ir aistra kaip žinia netrunka labai ilgai, o santuokoje gimus vaikams, iškylant įvairioms problemoms, meilė nebetenka tos savo jungiamosios galios, daug daugiau galimybių išspręsti problemą suteikia tokios išugdytos savybės kaip pagarba, empatija, tvirtas pareigos jausmas vienas kitam. Būtent šiuos dalykus ugdė ir senoji santuoka, kurioje meilė galbūt pabusdavo daug vėliau, bet pagalba vienas kitam, pagarba, mandagus bendravimas ir pareiga vienas kitam buvo santykių pagrindas.
Santuokos ritualas turėjo labai stiprią metafizinę prasmę, santuoka buvo suvokiama kaip neatšaukiamas įsipareigojimas, todėl būtent tas pareigos jausmas skatino šeimoje iškylančias problemas išspręsti, rasti kažkokį sutarimą, suprasti vienas kitą ir palaikyti. Būtent iš tokio pareigos suvokimo ir gimdavo darnūs santykiai, nes buvo suvokiama, kad abiems taip gyventi bus geriau, maloniau, o gyventi kartu reikės visą likusį gyvenimą. Net ir šių dienų psichologai teigia, kad patys darniausi santykiai sukuriami ne tų porų, kurios tuokėsi iš didelės meilės ir aistros vienas kitam, bet tie, kurie moka išmintingai pasidalinti pareigas ir gerbti vienas kitą.
Iniciacijų ritualai
Iš kur kyla tas stiprus pareigos jausmas? Kodėl negalima tiesiog išsiskirti, jeigu nepatinka gyvenimas su šiuo partneriu, kodėl neatnaujinus meilės su kuo nors kitu? Mat santuoka yra suvokiama kaip iniciacija, o visos iniciacijos yra negrįžtami procesai.
Iniciacija – tai ritualas, kuris simboliškai dvasiniame lygemnyje nutraukia ligi šiol buvusią egzistenciją ir įveda į naują būtį. Inciacijų ritualais buvo palydimi visi svarbiausi gyvenimo etapai – gimimas, branda, jungtuvės, tapimas tėvais, mirtis. Net ir šiais laikais savotiškais ritualais yra palydimi esminiai žmogaus gyvenimo momentai – pavyzdžiui, mokyklos baigimas. Lygiai kaip ir tikruose religiniuose iniciacijos ritualuose, mokyklos baigimą lydi ir kančios, sunkumų įveikimo momentais, t.y. egzaminai, paskui puota – diplomo įteikimas ir išleistuvės, o galiausiai žmogus įvedamas į naują savo būtį – tampa studentu, dažnai išsikrausto iš tėvų namų ir tampa savarankišku. Net prigalvojama ir specialių simbolių, svarbių šį etapą įprasminančių ritualų, pavyzdžiui, studentų krikštynos.
Tokie svarbių gyvenimo momentų pažymėjimai ritualais yra svarbūs, nes ritualas, pasiruošimas jam padeda žmogui transformuotis, psichologiškai pairuošti naujoms pareigoms, susijusioms su nauja būtimi, tam nusiteikti ir pribręsti. Pabaigęs mokyklą į jos suolą niekada nebegrįši, nebebūsi vaiku ar paaugliu, todėl šis perėjimas ir yra toks svarbus, dažnai sukelia stiprius jausmus. Santuoka šia prasme yra tokia pati – lygiai kaip gimęs kūdikėlis (o pats gimdymas irgi suvokiama kaip iniciacija, kitą kartą ir kalbėsime apie gimdymą kaip ritualą) negali vėl grįžti į nebūtį ar sulįsti mamai į pilvą, lygiai taip ir susituokęs žmogus nebegali grįžti į savo jaunystę, vaikystę ar nebūtį. Inciacijų ritualai veda mus pirmyn, o bet koks bandymmas grįžti atgal reiškia blogį ir nedarną. Pavyzdžiui, mūsų tradicijose atjunkytą nuo krūties kūdikį buvo draudžiama vėl pažindyti, nes tai irgi yra tarsi jo grąžinimas į jau praeitą būklę, tarsi gyvųjų ir mirusių ribos peržengimas. Visa mūsų praeitis jau yra mirusiųjų anapusinio pasaulio erdvė, todėl jei jau kūdikis atjunkęs ir vėl prijunkomas, jis vadintas burtininku, raganiumi, sakyta, kad turės blogą akį, galės nužiūrėti, vadintas atžindu, nes jis tarsi peržengė slenkstį į anapusinę erdvę. Lygiai taip ir žmogus, kuris susituokė ir perėjo tą iniciaciją, o dabar staiga nori vėl būti laisvas ir grįžti į mergavimą ar bernavimą, laikomas nenormaliu, bandančiu žengti į gyviesiems nepriklausančią erdvę, besikišantis į ne savo vietą, darantis moralinį nusikaltimą. Todėl ir manoma, kad viską reikia daryti iš eilės, pereiti visas žmogaus gyvenimo iniciacijas – tuoktis jau subrendus, tik po santuokos susilaukti vaikų, juos užauginti, tada darniai sulaukti mirties ir oriai peržengti per mirties iniciaciją. Tokios gyvenimo natūralios eigos sumaišymas kuria nedarną šeimoje ir visuomenėje, nes atsiranda labai daug vienišų motinų, vaikų neprižiūrinčių tėvų, niekam nereikalingų vaikų, paauglių, kurie tampa tėvais, ir dėl tokios kuriamos nedarnos kenčia ne tik patys žmonės, bet ir visi jų artimieji, netgi visa visuomenė turi naštą, problemas, su kuriomis valstybiniu mastu jai sunku susitvarkyti.
Kodėl svarbu atlikti tuos iniciacijų ritualus? Pirmiausia todėl, kad jie padeda psichologiškai pasiruošti naujoms pareigoms ir naujam gyvenimo etapui. Paprastai iniciacijų ritualai labai panašūs į laidotuvių ritualus, nes juos atlikdamas žmogus turi simboliškai numirti ir atgimti jau naujam gyvenimui. Tą patį galima pasakyti ir apie jungtuvių apeigas, ypač iš moteriškosios pusės, nes mergina iškeliaudavo gyventi pas vyrą ir palikdavo tėvų namus, dažniausiai priimdavo ir vyro pavardę (nors yra atvejų, kai moters pavardę priimdavo vyras – būtent tada, kai jis ateidavo į nuotakos namus užkuriu), taigi pakeičia net savo tapatybę, tampa vyro šeimos ir giminės nare. Savo senajai giminei ji numirdavo. Tai nereiškia, kad negalėjo lankyti tėvų ar bendrauti su giminėmis, tačiau lankydavosi jau kaip viešnia, ne kaip pilnateisė namų šeimininkė. Panašiai ir mirusiųjų vėlės aplanko ypatingomis progomis mūsų namus (per Kūčias ar Vėlines), tačiau jau nėra gyvųjų pasaulio gyventojos. Todėl jungtuvių apeigose labai svarbus buvo mergvakaris, dar vadinamas liūdnu vakarėliu, kuris priminė laidotuvių būdynes, kai sėdima prie mirusiojo visą naktį, giedama, puotaujama. Jaunoji taip pat su artimaisiais ir draugėmis susėsdavo prie stalo, kur būdavo giedamos liūdnos mergvakario giesmės, verkiama, jaunoji atsisveikindavo su šeima ir kaimynais, visų atsiprašydavo ir prašydavo palaiminimo.
Po tokių liūdnų atsisveikinimų ir iškentėjimų, įvyksta stipriausia inciacijos apeiga, vestuvių metu tai – jungtuvių ritualas. O štai po jo jau moteris nuometuojama – įvedama į naują giminę. Trumpai užsiminsiu, kad panašiai įvyksta ir moteriai tampant motina – prieš gimdymą ji išlydima prausynomis pirtyje, jai linkima stiprybės toje kelionėje. Paskui ji gimdo – tai lyg miršta, iškenčia kančią, o vėliau ji po vaiko vardynų pakeliama į motinas, atliekamas tam skirtas ritualas ir ji jau tampa ne tik žmona, bet ir mama.
Su kiekviena iniciacija kinta ir žmogaus statusas bendruomenėje. Kuo daugiau tų iniciacijų, tuo žmogus viršesnis, suprantamas kaip daugiau patyręs ir išmintingesnis, tad turi ir svaresnį žodį. Tik po santuokos mūsų protėviai žmogų laikė suaugusiu, nesvarbu, kiek jam metų. Ištekėjusi aštuoniolikmetė turės svaresnį žodį nei netekėjusi trisdešimtmetė. Gimdžiusi moteris bus labiau gerbiama nei dar bevaikė jaunamartė. O po mirties vėlės pusiau sudievinamos, taigi mirties paskutinioji iniciacija pakelia žmogų į dar svaresnį, kone dievišką būtį.
Santuokos dalys ir jų prasmės
Vestuvės buvo labai ilga šventė, kuri trukdavo net keletą savaičių. Senąsias jungtuves lydėjo labai daug žaidimų, pajuokavimų, kurie primindavo ir dar senesnius laikus, kai nuotaka būdavo tiesiog pagrobiama. Daug visokių formulinių pasikalbėjimų, kurie veikia pusiau kaip žaidimas, pusiau kaip užkalbėjimai, apeiginės formulės. Daugiau apie senųjų jungtuvių eigą, žaidimus ir papročius galima paskaityti čia arba paklausyti paskaitos įrašo Šeimų romuvosFacebook puslapyje.
Jungtuvių apeiga Romuvoje
Romuva savo jungtuvių apeigose naujai atgaivina ir pritaiko senuosius jungtuvių papročius, prasmingiausias ir gražiausias jų dalis. Dabar retai pavyksta jungtuves atlikti tokias, kokios buvo senovėje, nes nebetinka gyvenimo sąlygos, nebevažinėjame žirgais, nebėra kaimo bendruomenės. Kita vertus, vis dar gyvename tarp žmonių, vis dar svarbu visų atsiprašyti prieš jungtuves, tinkamai išlydėti žmogų į tokį svarbų virsmą. Papročių nereikia aklai mėgdžioti, juos reikia prasmingai tęsti, kad išliktų tautos savastis ir išmintis.
Tad romuvos jungtuvėse atliekame svarbiausius apeiginius veiksmus. Vienas jų – Laimos vartų takas. Jaunieji žengia pro septynių juostų vartus. Juostų vartai simbolizuoja deivės Laimos paramą, kelią į laimingą ir darnų poros gyvenimą.
Užkuriama ugnis ir aukojama dievams. Jaunoji kartu su savo mama, močiute bei anyta pakursto ugnį, ją pamaitina, tardama žodžius Gabijai. Taip simboliškai sujungiami dviejų šeimų namų židiniai. Ir senosiose vestuvėse jaunoji, jau atvykusi į jaunojo namus, kurstydavo namų židinį, dėdavo ant jo aukas, taip pat ir į šventą namų kertę – juostas, lininius rankšluosčius, duoną. Dabar, kai namų židinį jau retas turi, ta šeimos darnos ugnis pakurstoma simboliškai jungtuvių apeigos metu.
Rankų sujungimas yra esminis vestuvių momentas – jaunųjų rankos surišamos šimtaraštė juosta ir jie tris kartus vedami aplink aukuro ugnį. Susirinkusieji laimina jaunuosius ir vaisingumo linki berdami ant jų grūdus.
Jaunieji atskiriami nuo buvusio gyvenimo ir įvedami į naują, santuokinį gyvenimą pakerpant jiems plaukus. Plaukų pakirpimas yra svarbus daugelyje iniciacinių apeigų, taip pat ir vaiko vardynose, ir laidotuvėse. Plaukų pakirpimas simbolizuoja atskyrimą nuo buvusio gyvenimo ir įvedimą į naują būtį. Dabar plaukai pakerpami dažniausiai tik simboliškai, tačiau seniau nuotakai plaukai nuometavimo apeigos metu būdavo nukerpami trumpai.
Jaunieji aukoja Laimai savo ypatingąją auką. Seniau per jungtuves ne vieną kartą būdavo dedamos aukos santuokos globėjai ir likimo valdytojai Laimai. Ir atsisveikindama su tėvų namais, ir nukeliavusi į jaunojo namus nuotaka aukodavo Laimai aukas įvairiose namų kertėse ir šventose vietose. Dabar atliekame vieną simbolinę auką už sėkmingą ir darnų santuokinį gyvenimą.
Jaunieji geria iš jaunųjų kaušo ir vaišina vienas kitą medumi. Valgymas iš vieno šaukšto ir gėrimas iš vieno kaušo taip pat simbolizuoja sutartį, susijungimą. Seniau iš vieno kaušo gerdavo ir sudarydami sutartis, ir užtvirtindami įvairias karines sąjungas, susitarimus. Gėrimas iš bendro kaušo reiškia ir pasitikėjimą vienas kitu, ir bendruomeniškumą, dvasinę vienybę. Bendras valgymas ir gėrimas figūruoja daugelyje baltiškų apeigų, kalendorinių švenčių. Apie gėrimą iš vieno kaušo ir valgymą iš vieno šaukšto dainuojama ir vestuvinėse liaudies dainose.
Svečiai geria midų iš kaušo, sako linkėjimus. Tai senovinė žemyneliavimo apeiga. Tikima, kad visi apeigos metu ištarti žodžiai turi ypatingą reikšmę, pasiekia dievų ausis ir būtinai išsipildo, todėl linkėjimų sakymas apeigos metu yra labai svarbi ritualo dalis, galinti nulemti tolesnę jaunųjų gyvenimo tėkmę.
Dėl jungtuvių apeigos susitarti galima el. paštu: valaiciusvirnas@gmail.com
O apie kitus užsiėmimus informacijos ieškokite čia.
