Auklėjimo keliu žengiant

Kad ir kaip keista būtų, bet pirmuosius auklėjimo principus bei pagrindus perimame iš savo tėvų. Tiesiog save įvertiname ar geri žmonės užaugome. Jeigu atsakymas teigiamas – tuomet didžiąją dalį auklėjimo principų pasiskoliname iš savo tėvų. Galbūt vaikystėje paburnojome apie tėvų griežtas bausmes, senamadišką nuomonę, tačiau patiems atsiradus kitoje barikadų pusėje situaciją pradedame vertinti visai kitaip. Laiko tėkmė, perskaityta literatūra, aplinkinių patarimai įneša korekcijų į šį sunkų procesą.

Lygiai pusės metų proga mums išdygo du dantukai. Po savaitės trukusio vargelio vėl grįžome į savo lavinamųjų pratimų darbus. Berniuko mimikos,  gestai ir elgesys buvo guvesnis, tad kiekvieną dieną stengiausi parodyti kažką naujo, ko iki to karto nebuvo matęs. Vienas iš mano pačios sugalvotų dalykų buvo skirtingų plotmių rodymas vienu metu. Tai atrodė šitaip: sėdime parke ant suoliuko ar vaikų žaidimo aikštelėje ir vienu metu vaikutį atsuku į žmones, pabūna kokias 5 minutes, o po to tarkim į medžius ar važiuojančias mašinas. Matydamas nevienodą erdvę aplink save jis išreiškia tai veide, kur matosi ir įdomumas ir tam tikras nesupratimas ir apsisprendimo galimybė kur labiau nori pats žiūrėti. Gal šis procesas turi mažai sąsajų su auklėjimu, tačiau erdvių pojūčiams suteikia prasmės.

Einant 9-11 mėnesiui vaikutis ima vis labiau drąsėti. Atsiranda ir pirmųjų ožių atakos. Tai rūbelis netinka, tai noriu daugiau ir ilgiau sėdėti, tai dedu smėlį į burną, tai pampersą atsisegti ir galybė kitų zirzaliojimų. Visada kildavo klausimas kaip pasiruošti, atlaikyti šiuos veiksmus? Kaip drausminti mažylį ir kartu paaiškinti, kad negalima vienaip ar kitaip elgtis? Tokioje situacijoje dar kartą matome koks yra svarbus tėvystės vaidmuo. Tad norėdama kažko neleisti daryti tiesiog sakau vaikui, būtinai jo akių lygyje įtaigiais žodžiais, neskubant. Bent jau mano atveju veikia. Žinoma ne iš pirmo karto visa ši procedūra mums gavosi, tačiau šiuo metu judam vis į priekį. Nevartoju žodžių negalima, neliesk, neimk, nes vaikas nesupranta pačio žodžio NE, tačiau stengiuosi išsakyti paaiškinamai kodėl nereikia daryti vieno ar kito veiskmo. Mano manymu labai svarbu vaikui nustatyti ribas, nes kitaip jis pats jas nusistatys blogu elgesiu. Paklusnumas ir nuolankumas turi būti diegiamas nuo pat mažumės.

Vienas iš blogiausių auklėjimo būdų yra fizinės bausmės. Tai nieko gero nežadantis ir neduodantis veiksnys. Vaikui tai orumo pažeminimas, kelia neigiamas emocijas, neapykantos, baimės jausmus. Visos mamos žino, kad pasitaiko sunkių dienų kai neišsimiegojimas, nuovargis, nuolatinis zirzimas taip iškamuoja mamytę, kad ir balsą pakelia, ir mintys apie diržą aplanko ir grąsinimas, kad tuoj gausi per užpakaliuką. Negalėčiau taip auklėti mažylio, manau ateityje grėstų didesnės problemos. Patyręs bent vieną kartą fizinę bausmę sąmoningas vaikutis gali pastoviai gyventi baimėje, kas trukdys užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Kai mano berniukas daro tai kas neleistina, pvz.: stengiasi paliesti viryklę, kiša ranką po karštu vandeniu, lupa tapetus, atsukinėja skalbiklius, krausto spintos visus pasiekiamus drabužius ir t.t. Visad pagaunu jį už rankutės ir sakau, kad taip mes nedarom. Jei rankutė išdeda tai turi sudėti, jei rankutei bus popa važiuosim pas fėją (gydytoja su baltu chalatu). Tik su įvairių kamštelių atsukimu dar stovime vietoje, nes jam atsukti tai smagus darbas. Tad visad palieku pieno pakelius, plastmasinius butelius jam pažaisti. Kartais nustveria ir iš pirkinių maišo kokį litrą pieno, tada jau būna daug džiaugsmo ir 5 minutės ramybės.

Mielos mamos įsigijant brangius daiktus – televizorius, fotoaparatus, skalbimo mašinas visuomet šalia įrenginio gauname instrukciją. Būna iškarto aišku kur ką spausti. O štai susilaukus didžiausio turto – vaikelio – tokių dalykų nieks neprideda. Tenka patiems kurti taisykles ir auklėjimo būdūs. Neretai tai kelia nerimą ir nesusipratimus. Tėvų darbas ypač sudėtingas ir reikalaujantis didelio atidumo, o ir garantinio talono nieks neprideda. Tad susikūrę bent tam tikrus auklėjimo pamatus saugokime juos tvirtai.

Mama Kristina.