Augustės dienoraštis: telefoniniai rūpesčiai

Augustės dienoraštis: telefoniniai rūpesčiai

23. Nov 22:05 floryte floryte

    Trečiokas žmogutis atrodo jau kaip reikiant "ūgtelėjęs" (ir visai ne apie ūgį čia kalbu), tad jam jau galima patikėti kur kas daugiau nei pirmokui. Tačiau suteiktas savarankiškumas dar atneša daug rūpesčių. Vakar pametė pirštinę, šiandien jau neberanda telefono. TELEFONAS!!!! Labai naudingas dalykėlis, kai nori sužinoti, kur link pasuko tavo vaikas po pamokų - į būrelį, pas močiutę ar sniego karą žaidžia nežinia kuriam daugiabučio kieme...

   Bet nutiko Augustei taip, kad grįžusi namo pasigedo telefono. Na, kas čia tokio - "mokykloje palikau" - aiškina vaikas. Kitą dieną nuėjus į mokyklą - telefono nerasta. Vaje...O kas tada?...Tuomet ir prasideda "žaidžiame detektyvą". Vaikas apklausiamas, kada paskutinį kartą telefoną turėjo...Bet gi jie vaikai, todėl atsakymas toks: "lydėjau draugą, moviausi piršines, daviau telefoną draugui palaikyt, atidavė man, paskui sniego karą žaidėm, paskui - nebeatsimenu telefono"...Ir kai visas įmanomas vietas, kur telefonas galėtų būti, apieškai ir - nieko, lieka aišku: vis tik kai vaikai žaidžia "sniego karą", belieka aplankyti tik mūšio vietą. Nežiūrint, kad vakaras jau vėlyvas, lekiam į miestą (gyvenam užmiestyje) ieškoti "sniego mūšio" vietos. Augustė rodo strategines vieteles, o mes, tėvai, skambinam į vaiko telefoną. Signalas geras, tačiau 100 proc. žinome, kad telefone įjungtas vibro signalas, todėl išgirsti skambutį nėra šansų. Žinot, net tas telefonas nebe toks svarbus pasirodė, kai supratau, kad mano vaikas po pamokų su draugais suka visai į priešingą pusę, nei turėtų. Pasirodo, draugą lydi pas jo močiutę. O po to pati nebežino kaip iki savo močiutės pareit, tada tas draugas ją lydi iki Augustės močiutės. Žodžiu, juokas per ašaras! 

   Tai va, žinot, stebuklais reikia tikėti! Nes jie išsipildo! Ar esate kada ką nors matę sniege šviečiant?...O mes matėme - vibruojantį ir tuo pačiu - šviečiantį vaiko telefoną! Jį radome po sniegu, nežiūrint į tai, kad vaikas net tiksliai nemokėjo papasakoti kur vaikščiojo! Po 1,5 paros laiko!

   Šios istorijos finalas:1. pokalbis su vaiku, kad be artimųjų leidimo negalima po pamokų lydėti draugų nežinia kur; 2. savo daiktus reikia saugoti, nes jie yra brangūs ir labai svarbūs; 3.  į "darbą" mano ir vaiko telefonuose paleista vaiko sekimo programėlė. 

    Suradę telefoną, savo nosis kaip mat iškėlėme į viršų - šitoks šerkšnas medžiuose! Tobula! Dvigubas džiaugsmas!