Augustės dienoraštis: "sustok, akimirka, žavinga!"

   Kaip myliu tas akimirkas, kai pajunti laimę, nuostabą ir džiaugsmą! Tiesiog trys viename! Visos mamos supranta, kad prie tokių akimirkų priskiriama, kai vaikas taria pirmą žodį, žengia pirmą žingsnį, nupiešia pirmą piešinį ir pan. Augustei jau septyneri, nebėra tiek daug tų pirmųjų kartų, bet aš vis dar išgyvenu tas akimirkas - "trys viename". 

Negaliu "nesuskysti", kai, besidarbuodama virtuvėje, staiga pamatau Augustę, palindusią po kėde ir kažką rašančią. Toks variantas tarp didelio ir mažo žmogaus: didelis - nes jau moka rašyti, mažas - nes dar telpa palįsti po kėde. Kažin, ar po metų ji dar tilps po ta kėde?...O gal ir nebenorės ten palįsti?...

Kita istorija. Sugedusią durų spyną įmetėme į mašiną, ant galinės sėdynės - vežame į parduotuvę pakeisti. Augustė taip ja susidomėjo, kad visą kelią su ja žaidė, o kai reikėjo nešti į parduotuvę - apsipylė ašaromis, nes tokių gerų žaislų retai pasitaiko! Va taip!O aš maniau, kad spynos  domina tik kūdikius!

Šiandien parduotuvėje turėjome įvykį! Poryt Augustės klasėje, mokykloje bus kalėdinio megztinio diena. Augustė tokio megztinio neturi. Apžiūrinėjame parduotuvėje kalėdinius megztinius. Leidžiame Augustei išsirinkti. Yra jai patinkantys, bet gerokai per dideli.Yra jos dydžio megztinis, bet Augustė mus bando įtikinti, kad tai - berniukų megztinis, nes briedis - su tamsiais akiniais.Na, dar yra kitas variantas - megztinis, kuris Augustei patinka, mergaitiškas, ir net jos dydžio. Tik turi vieną problemą - suplyšęs. Kai bandėm vaiką įtikinti, kad suplyšusių megztinių niekas neperka, greit įsitikinom, kad perka. Nes ką gi daryti, jei visoje parduotuvėje tėra tik vienas tau tinkantis megztinis? Ar egzistuoja megztinyje kokia skylė, kurios negalėtum užsiūti?

 Kai Augustė, dar kūdikis, miegodavo, dažnai tiesiog žiūrėdavau į ją miegančią. Taip gražu!  Kaip ir dabar - vis dar gražu. Kažin, ar bus toks laikas, kai miegantis vaikas nebekels tiek žavesio?...

Kai mokiausi mokykloje, mūsų laikais, rašydavome rašalinias parkeriais, o sąsiuvinyje visada būdavo sugertukas - toks popieriaus lapas, kurį pridėjus prie stipriai rašaluotų raidžių, jos nusausėdavo. Ir aš, kaip tas sugertukas, vis "sugeriu", džiaugsmingai išgyvenu tas mielas akimirkas, nes juk įtariu, kad gan greitai jas pakeis jau kitokios...Vaikas auga...