Devynmetė, trečiokė Augustė lanko ne vieną būrelį. Labai patogu, kai jie vyksta mokykloje - nei kur važiuoti, nei ką. Tačiau vienas būrelis, kurį Augustė lanko, yra visai kitame miesto gale, nei mokykla. Kurį laiką vaiką pasikeisdami vežiojom, mes, tėvai, tačiau, pasitarę nusprendėm, kad trečiokas vaikas jau gali pats savarankiškai keliauti miesto autobusu. Nerimo man, mamai, buvo. Ir ne šiaip sau. Trumpai pasidalinsiu Augustės pirmosios kelionės istorija.
Galiu pasakyti, kad mūsų šeima gyvena užmiestyje, tad Augustė su šeimos nariais miesto autobusu nevažinėja, ir neturi beveik jokios patirties keliaujant miesto autobusu. Tad, pirmąjį kartą vaiką lydėjau. Ėjome nuo mokyklos iki autobuso stotelės, mokiau teisingai įlipti, pasižymėti elektroninį bilietą (kortelę), išlipti, nueiti iki būrelio.
Antrąjį kartą Augustę jau paleidau vykti savarankiškai. Kokia laimė, kad ji turėjo mobilųjį telefoną! Šis labai pravertė jau beeinant nuo mokyklos iki autobuso stotelės, nes Augustė jau sunkiai susigaudė, kur ta stotelė. Vaizdo skambutis man, mamai, situaciją pataisė. Antras vaiko skambutis: "mama, aš jau išlipau, bet ne ten, kur reikia". Ir vėl gelbsti vaizdo skambtis. Pasirodo, Augustė pravažiavo, neišlipo toje stotelėje, kur reikėjo. Paaiškinau vaikui, kad tai - nieko baisaus, tereikia sulaukti dar vieno autobuso ir jis nuveš iki tos reikiamos stotelės. Tačiau, matau, kad vaikas jau pradeda verkti. Liepiu stovėti vietoje, nes tuoj pat atlekiu jos pasiimti. Metusi visus darbus, sėdu į automobilį ir netrukus jau pasiimu Augustę. Ji - labai sutrikusi ir išsigandusi. Bevažiuojant kalbamės, drąsinu kaip įmanydama, kad tai normalu - pasiklysti, tačiau, svarbu "nepasimesti" ir žinoti, ką daryti toliau.
Netrukus Augustė papasakoja apie dar vieną važiavimo autobusu patirtį. Vaikas, įlipęs į autobusą, atsisėdo, o šalia ant tuščios autobuso sėdynės pasidėjo savo kuprinę. Įlipo sena moteriškė, kuri pradėjo vaikui sakyti, kad patrauktų kuprinę. Tuomet kita moteris bandė "užstoti" Augustę, tarp moterų įsiplieskė žodinis "karas", kas vaiką labai išgąsdino. Žodžiu, tokia vat istorija. Šito net numatyti negalėjau, kad taip gali nutikti (apie kuprinės pasidėjimą ant laisvos sėdynės). Vaikas man paaiškino, kad kuprinę pasidėjo, nes nenorėjo, kad kas svetimas atsisėstų šalia. Žinoma, išdėsčiau visą paskaitą, kuo skiriasi važiavimas autobusu nuo važiavimo savo automobiliu. Išties, gaila, kad šito nesusivokiau padaryti jau prieš pirmąjį važiavimą. Sakė, kad daugiau niekada autobuse nesisės, važiuos stovėdama.
Bet kokia laiminga Augustė(žinoma, ir aš) buvo, kai antrasis savarankiškas važiavimas autobusu pavyko! Tikėkimės, kad blogiausia - jau praeityje.
Štai tokie, ne visada lengvi, tie žingsniai link savarankiškumo!
O kelių metų jūsų vaikai pradėjo savarankiškai važiuoti miesto autobusu?
ODISEJAaa
Simonadub
floryte
Gintarep
Egle_Mamyciuklubas.lt