Augustės dienoraštis: per lietuviškas džiungles - link nuostabaus Pagrybio piliakalnio

Augustės dienoraštis: per lietuviškas džiungles - link nuostabaus Pagrybio piliakalnio

24. Aug 22:37 floryte floryte

     Papasakosime, kokį nuotykį patyrėme atvykę prie tvenkinių žvejoti Kaltinėnų apylinkėse. Kol vyrai žvejojo, moteris ir vaikus pakerėjo tolumoje matomas piliakalnis - ant aukšto kalno, apaugęs aukštais medžiais. Taip gražu! Nutarėme prie šio piliakalnio tiesiog nupėdinti. Neatrodė jis nei pernelyg toli, nei ką. Juk matosi! (nuotraukoje - tas nedidelis kalnelis viduryje).

   Kadangi mūsų kelio pasirinkimą ribojo tvenkinys, tad kelio pradžiai pasirinkome takelį, ėjusį šalia tvenkinio. Na, švelniai tariant, "takelis" buvo itin žolėtas dilgelėmis ir usnimis. O dar geriau pasakius, takelio net nebuvo - pasiuntėme drąsiausią žygio dalyvį praminti takelį. Žinoma, "smagiausia" buvo žygiuoti prasčiausiai pasiruošusiam žygiui (trumpomis kelnėmis, basomis įsispyrus į kroksus). Ir tai buvau aš! Nereikia nė sakyti, kaip ilgai po žygio dar jaučiau dilgėlių "pabučiavimus". Bet kokia gi vasara, neparagavus dilgėlių "krikšto"?...

   Netrukus mūsų kelią pastojo miškelis. Lendame į jį. O ten - upelis. Nedidukas. Negi pasiduosi tik pradėjus žygį? Susirandame per upelį permestą rąstą. Lipame. Krantai statūs. Šešiametę Augustę tenka perkelti lyg kokį nešulį. Apstu augalijos, kuri tik ir taikosi mums pastoti kelią. Tenka brautis ir neskubėti, kad liktum su akimis ir ausimis. Tikras išbandymas.

   Vietomis apyniai taip apraizgę medžius, kad galvoje mintis tik viena - "džiunglės. lianos. lianos. džiunglės". Tamsoka ir drėgna. Brrrr...Kažkuris žygio dalyvis jau maldauja eiti atgal. Bet drąsiausi nepasiduoda. Negi bailiai ryšis vieni grįžti atgal?..Einame visi toliau.

   Net ir miške (jei jį taip galima pavadinti) - aukštos dilgėlės. Tie, kas turi, užsideda kapišonus. Juk pakaks nudilgintų kojų (kanda net per kelnes), kam dar - ir ausys?...Akį patraukia neįprasti grybai, augantys ant kelmo. Gal jie vieninteliai šių džiunglių gerbėjai ir valdovai?..

   Greit įsitikiname, kad - ne. Prieš akis išnyra didelis tamsus urvas. Žemė aplink jį smarkiai ištrypta. Akivaizdu, kad urvas turi gyventoją, besinaudojantį savo namais.

   Drąsiausiems žygio dalyviams šmėkšteli mintis "lapės? usūrinio šuns?", o bailiausieji pasipustę padus bėga atgal, kuo toliau nuo urvo. Drąsuoliai - iš paskos, juk negi ieškosi paskui po mišką pasiklydusių bailių?...Urvą apibėgus nemažu atstumu, vyksta derybos. Vieni žygio dalyviai svajoja apie grįžimą į stovyklavietę, kiti - apie piliakalnį. Ir šįkart laimi drąsieji - keliaujam toliau, link piliakalnio, kurio nė kvapo nematyti per tuos džiunglynus. Tiek to, nors einame įsivaizduojama kryptimi link piliakalnio. Kad yra daugiau gyventojų, parodo nukrimstas medis. Akivaizdu: gyveno ar gyvena bebrai.

   Vis einame, einame, ir vis - tos pačios džiunglės. Kartais pasiunčiame "žvalgą" - patį drąsiausią pažiūrėti, kas  priekyje už dar vieno skardžio. Ir štai, "žvalgo" šūksnis: "upė, upė!"

   Tikrai jau nemaža. Akivaizdu, kad rąstas nepagelbės. Nors drąsuoliai įtikinėja bailius, kad persikelti įmanoma, tačiau vien tik tam, kad paerzintų. "Negi negalima apeiti tos upės?". Šlovė internetui ir "Google.maps". Pasirodo, kad ši upė - Akmena, ir jos neapeisime, nes mes atsidūrėme tarsi upės "spąstuose", ji lyg lankas apjuosia mūsų kryptį, kuria turėtume pasiekti piliakalnį. Va taip - paprastai ir aiškiai sukame stovyklavietės link atgal, galvodami, kaip nepataikyti ant to pačio urvo, kuris taip išgąsdino. Grįžtame, žinoma, nusivylę nesėkme, sukrėsti patirtų įspūdžių lietuviškose džiunglėse. Bet nepasidavę! Rytojaus dieną piliakalnį pasiekėme automobiliu, iš kitos pusės, nei mes buvome apsistoję.  Piliakalnis pavadintas Pagrybio vardu. Išties labai gražus, su daug laiptelių. Ant piliakanio viršaus auga nuostabus ąžuolas, o ir vaizdai nuo piliakalnio- puikūs. Apie piliakalnį žinoma net 31 padavimas: esą jame užkasti prakeikti pinigai, kalne esantis urvas, užburta pilis ir kt.

   Ačiū Kaltinėnų apylinkėms, kurios leido patirti tiek daug emocijų: susižavėjimą, išgąstį, nusivylimą, džiaugsmą, smalsumą...Supratome, kiek esame kantrūs, atkaklūs ir draugiški vienas kitam. O svarbiausia, kad patyrėme savo kailiu, kad Lietuva tokia įspūdinga - net savo retai lankomais bruzgynais.

   Beje, mažiausieji žygio dalyviai - turi daugiau ištvermės, nei jūs galvojate. Pažiūrėkite - akivaizdu! "Ir kam gi sukurti tie laiptai, jei puikiai galima lipti ir be jų?..."

 

Gintarep Gintarep 25. Aug 16:00

Oi, per tokius bruzgynus su kroksais... Aš net su kedais bijau, nes galima užlipti ant gyvatės, brrr... Svarbu, kad viskas gerai baigėsi... Ateičiai liks tik malonūs pridiminimai, o juk šitaip net įdomiau...

jaldija jaldija 25. Aug 01:07

Tokie nuotykiai tik "pagardina" kelionių atradimus it jų džiaugsmą.
Liks smagūs prisiminimai