Augustės dienoraštis: parke... beieškant pavasario...

    Vos tik švysteli saulė, tuoj kažkas tarsi trinkteltų smegeninėn: "pavasario, norim dar pavasario. Daugiau pavasario!". Va, taip, išsimiegoję, šeštadienio rytą patraukėm į mišką, tiksliau, Talkšos ir Salduvės parkus(tai yra miško parkai) ieškoti pavasario. Nustebom, kiek tokių vaikščiotojų sutikom.

Kas su dviračiu, kas su vaikščiojimo lazdom, kas - per ežerą (Talkšos parko šone yra Talkšos ežeras). Talkšos parke yra įkurtas Talkšos ekologinis takas, kur yra 19 stotelių, pažymėtų informaciniais stendais (juose yra aprašyta, kuo ta vietovė ypatinga, ką galima parke  pamatyti). Beje, Augustė, kaip tikras žygeivis, jau pačioje pradžioje, apsirūpino lazda. Matyt, nujautė, kad 11 tūkstančių žingsnių nukulniuoti - ne šiaip kieme pabėgioti :-)..

Žinote, kas gražiausia miške tuomet, kai nėra žalumos ir medžiai be lapų?..Medžių kamienai ir šakos! O kai visa tai "susižaidžia" su saule, vėju, sniegu ar vandeniu - nuostabus reginys!

Augustė medyje kai ką įžvelgė...Jam net paskolino savo pirštines ir kelionės lazdą...

Laimės pojūtis ištinka štai tokiame eglyne...

Bevaikštant suvoki, kad kartos egzistuoja ir miške...Senos eglės, o šalia - "vaikų darželis"...

Aptinkame ženklų, kad miške žmonės - ne vieninteliai vaikščiotojai...

Nors visai, visai šalia miestas, tačiau pojūtis, toks "džiungliškas". Visa tai sukuria švendrių ir apynių sąžalynai.

Augustei miškas pasiūlo natūralių laipynių, karstynių...

Štai šis vaizdas į ežerą, už kurio - miestas, primena, kad yra takelis tarp šiapus ir anapus, takelis tarp gamtos ir žmogaus. Ne tik takelis, bet ir ryšys. Kartais tas ryšys iš žmogaus pusės - labai liūdnas...Radome įrodymų...Per sudarkytą medžio žievę gali greičiau patekti ligų sukėlėjai ir medis žus.

Kažkas numetė nuorūką...Degant sausai žolei, sudega ir joje gyvenantys gyvūnėliai - sraigės, vabalėliai...

Išsikepus maistą, inventorių palikti taip...negarbinga.

Ėmėmės daryti tai, ką galime "čia ir dabar". Surinkome tai, ko gamtai nereikia...Surinkome ir išnešėme iš miško. Kiekvienas, einantis į mišką, galėtų neštis kokį maišą, į kurį galėtų surinkti tai, kas miškui nepriklauso.

Radome ir gražių žmogaus- gamtos draugystės pavyzdžių. Daugiabutis inkilas!

Mažomis eglutėmis mes grožimės miške, o ne per Kalėdas kambaryje. Praeinantys žmonės, pamatę mus sutūpusias aplink mažą eglutę nusistebėjo: "ką jūs ten radote?"...Ji mums atrodė tokia graži: mažytė, šviesiai žalia, apsnigta ir saulės apšviesta!

O pavasarį, pavasarį, ar radome miške?...Žinoma!  Pavasaris mums pasirodė mažyčiu snieguolės žiedeliu tarp daugybės didelių medžių!!!!!!!!!!

Paklausite, kas septynmetei Augustei padėjo nukulniuoti 11 tūkst. žingsnių?...Kelmelis šalikelėj, ant kurio maža mergytė prisėdo pailsėti, baltas katinas, tipenęs šalia(lyg kokia geroji miško dvasia), ir žinoma, stebuklinga lazda, rasta čia pat miške. Atsiprašau, kaip gi galėjau nepaminėti keksiukų ir šiltos arbatėlės?... Diena pasitaikė labai jau žvarbi!