Iš savo ankstyvosios vaikystės geriausiai prisimenu, kaip močiutė vakare, jau atsigulus į lovą, meldžiasi - padėkoja Dievui ir ko nors prašo. Prisimenu, kaip mokė konkrečių maldų, pavyzdžiui, "Tėve mūsų". Ypatingai laukiau tokių vakarų, kada miegosiu fotelyje šalia močiutės lovos ir kartu melsimės. Tai buvo užburiančios akimirkos.
Tikiu, kad virš mūsų sielų yra aukštesnė jėga, kurios pavedimu esame šiam pasaulyje. Tad vis galvojau, kada ir kaip supažindinti savo dukrytę su ta aukštesne jėga - Dievu. Kurį laiką tiesiog pasakojau, kalbėdavomes taip, kaip aš įsivaizduoju esant Dievą. Paskui pradėjau mokyti melstis. Paprastai, savais žodžiais. Pirmoji maldos dalis - padėka Dievui. Kartu su Auguste garsiai ištardavom, už ką dėkojame Dievui: už tai, kad diena buvo saulėta; už tai, kad pavyko nupiešti gražų piešinį; už tai, kad prisivalgėm ledų; už tai, kad sveiki esame...Antroji maldos dalis - prašymas. Dievo prašome, kad nesipyktume, kad susirgę greičiau pasveiktume, kad sektųsi mūsų draugams ir t.t.
Dabar keturmetei nebereikia priminti šio ritualo, ji pati man primena, jei pamirštu. Žinote, kas žaviausia, kai vaikas meldžiasi?...Paprasčiausiai žiūrėti į vaiko veidą. Jis tiesiog švyti! O kai išgirstu, kad vaikas prašo Dievo, jog saugotų sargą, kuris saugo jų vaikų darželį, tai švyčiu aš :-).
Galėčiau įvardinti ir didžiulę praktinę maldos vertę. Tai -refleksija - dienos įspūdžių, sėkmių ir nesėkmių, savo poelgių apmąstymas. Prašydamas Dievo ko nors sau, vaikas projektuoja ateitį, tegu ir vieną dieną į priekį. Prašydamas ko nors kitiems, mokosi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Kuo toliau, tuo geriau dukrytė melsdamasi geba išreikšti savo mintis, o aš galiu dar labiau pažinti savo vaiką :-).
👍👍