Augustės dienoraštis: kai netenkama brangaus draugo...

   Dar prieš savo gimtadienį Augustė neteko savo brangaus draugo - vokiečių aviganio šuns Pilkio, su kuriuo augo nuo pat gimimo. Rašau ir ašaros tvenkiasi...Brangus jis buvo mums visiems. Tiek daug prisiminimų...Tai buvo tobulas šuo draugystei su vaiku.

   Kai Augustė gimė, Pilkis jau buvo 4 metų šuo, tad jaudinomės, kaip jis priims kūdikėlį. Kai tik parsivežėme namo, Pilkiui kūdikėlį davėme apuostyti, susipažinti.  Didžioji vaiko ir šuns draugystė prasidėjo, kai Augustė pradėjo vaikščioti. Kartu lakstė po kiemą, kartu lojo, voliojosi sniege, dalinosi žaislais...

Kartais ir nepasidalindavo...

   Bet niekada Pilkis nėra nuskriaudęs ar užgavęs vaiko. Augustė, žinoma, kaip mažas vaikas, tikrai ne kartą yra skaudžiau peštelėjusi už gaurų, bandžiusi "pajodinėti" ant Pilkio.

   Lakstydami kieme, jie jautėsi lygiaverčiai - puikiai sargaudavo, stebėdami, kas vyksta gatvėje už kiemo tvoros...

Kad tarp jų užsimezgė draugystė ir pasitikėjimas, supratome, nes šuo leisdavosi mažo vaiko net šukuojamas.

   O įdomiausia tai, kad šuo iš vaiko rankų valgydavo net tai, ko paprastai nevalgydavo. Pavyzdžiui, agurkus...

    Kai pavargdavo nuo lakstymo, jie abu kartu, įsitaisydavo vienas šalia kito ir tiesiog sėdėdavo. Jiems patiko būti vienas šalia kito. Dažnai Augustė uždėdavo savo mažą rankytę ant Pilkio galvos ar nugaros, tarsi apkabindavo.

   Pilkis turėjo būdą, tačiau į ją dažniau užsukdavo vaikas, nei Pilkis...Šuo nakvodavo kambaryje.

   Pilkis buvo labai svetingas. Vos tik svečiai - į kambarį ir susėsdavo prie stalo, jis kaip mat prisistatydavo, žinodamas, kad tokia jo teisė būti kartu su visais ir  niekas nedrįs jo išvaryti. Vieną kartą yra išgąsdinęs retai besilankančios draugės šeimyną, nes ant sofos, kur sėdėjo draugė, jos vyras ir du jų vaikais, be jokio leidimo, į jų tarpą įsitaisė ir mūsų nemažas Pilkis. Jis manė, kad jie tuo džiaugsis, o jie - išsigando.... Žinoma, išgąstis buvo trumpas, kol suprato, kad Pilkis nori draugijos.

Kai visi prie kalėdinio stalo apsirėdydavome karnavaliniais kostiumais, Pilkis taip pat nepriešataraudavo būti papuoštas...

   Augustei Pilkis neabejotinai turėjo didelę įtaką. Ji kurį laiką, būdama 1-3 metų, lojo kaip šuo, uostinėdavo, dantyse nešiodavo ką nors įsikandus. 3-4 metų nuolat su savim nešiodavosi tokį pakabuką - uodegėlę, prisisekdavo ją prie kelnių ar suknelės, vaizduodama šunį.

   Vien į juos žiūrėti kartais būdavo labai gera...Net neabejoju, kad jei būčiau leidusi, tai jie ir miegoję būtų kartu...Nors ir taip miegodavo - ant grindų, trumpų nuovargio akimirkų metu...

   Žinojome, kad Pilkis turi auglį, kurio nebegalima operuoti, tad Augustei vis pasakojome, kad Pilkis serga ir kada nors mus paliks. Kai Pilkis mirė, Augustė buvo išvykusi. Grįžusi ji tuoj pat pasigedo Pilkio. Tuomet ir pasakėme, kad Pilkis iškeliavo amžinybėn, kur jam nieko nebeskauda (paskutiniu metu kasdien davėme vaistus nuo skausmo). Verkė Augustė labai...Verkėme visi...Tą mūsų skausmą supras visi tie, kurie patys turi augintinį.

   Pilkis lieka visam laikui mūsų atmintyje, turėjęs šuns išvaizdą, bet širdį, meilę, rūpestį, atsidavimą - žmogaus.