Ten, kur - Augustė, tylu būna tik tada, kai ji miega :-). Išties, kai dabar pilna straipsnių epie emocinį vaikų ugdymą, dažnai susimąstau, kodėl mano vaikas toks emocionalus ir kai tą reiškia. Augustės emocijų gama - plati. Dažniausiai ji - dainuojanti. Kartais dainuoja išmoktas, išgirstas vaikiškas ar nevaikiškas dainas, kartais - kuria ekspromtu, tai, kas šauna į galvą. Dainavimas - tokia jos natūrali būdena, kaip kad žmonėms - kalbėjimas :-). Labai mėgsta visokius pasikuteliojimus, pasigaudymus - tuomet aidi namai nuo jos skardaus juoko.
Kartais užsispiria dėl labai juokingų dalykų. Pavyzdžiui, grįžus namo, pradeda verkti, kodėl nusirengiant ją pralenkė mama... Atrodo, menkniekis, bet ilgam užtenka verksmo. Mamos žodžiai nebepadeda, tenka ir apkabint, sakant: "ot, koks stiprus ožys bjaurybė įlindo, apsikabinkim ir kartu vykim tą ožį. Nesileisk nugalima ožio, tu nugalėk".
Empatija - šios mergaitės itin didelė. Tai pastebėjau jau gal nuo kokių 2-jų metų. Žiūrėdama filmus, filmukus - verkia. Grupės vaikams į darželį neša valgyti ir gerti, nes jie juk visada nori. Nesvarbu, kad pati lieka ištroškusi, bet draugui atiduos paskutinį gurkšnį. Iki šiol dar neišsiaiškinau, ar ji moka apsiginti nuo vaikų, jei ją skriaudžia. Praėjusią savaitę namo grįžo su didele mėlyne ant kojos: įkando kažkoks mažius iš kitos grupės.
Kai mergaitei liūdna, ji prieina ir sako: "man širdelę skauda, man liūdna". Pasikalbam apie liūdesio priežastis ir paliūdim kartu.
Beje, išsiaiškinau vieną svarbų dalyką, susijusį su emocijomis. Tai man buvo labai netikėta. Ar žinojote, kad vaikas gali pašėlusiai juoktis, tada, kai išgyvena didelį stresą, nerimą, staiga pasikeitus kažkokioms gyvenimo aplinkybėms?..Arba gali net guosti kitą žmogų, apsimesti linksma, kai pačiai labai liūdna?..
Apie drąsą. Mane, kaip mamą, glumina ir neramina tai, kad Augustė labai drąsi su nepažįstamais žmonėmis. Ji greit sugeba užmegzti kontaką su žmonėmis gatvėje, autobuse, parduotuvėje. Žinoma, ji pirma niekuomet neužkalbins. Tačiau jai tai pavyksta tik žiūrint ir šypsantis. O pakalbinta, tuomet jau kalbasi. Kai paskutinį kartą parduotuvėje nepažįstamas dėdė jai nupirko šokoladuką, prisiminiau, apie tai, kad gal jau laikas vaiką mokyti, kad iš nepažįstamų negalima imti saldainių.
Beje, jau praėjo laikas, kai mano mažylė, nė per žingsnį nesitraukdavo nuo mamos. Dabar, jau nutinka netgi taip, kad didelio prekybos centro kurioje nors parduotuvėje ji mosteli ranka, kad prisės čia pat, ant artimiausio suolelio, kol mama renkasi suknelę. Ir ką gi manote?..Atsisuku, o manosios ten nebėra. Aplakstau visą parduotuvę - jos nė kvapo. O ji - sėdi ant suolelio, išbėgusi iš parduotuvės, prekybos centro koridoriuje...Uch...Tuomet jau nebeištvėriau. Kaip tyčia tąvakar rodė baisų reportažą apie vyrą, nuskriaudusį mergaitę. Kadangi ji labai imli informacijai, parodžiau, kalbėjau ir aiškinau, kad negalima vienai taip pabėgti, kad būna negerų dėdžių, kurie gali nuskriausti.
Kalbant apie drąsą, būna kartais ir priešingai - dažniausiai su jai pažįstamais žmonėmis, giminaičiais, kurių kurį laiką nematė, tampa labai nedrąsi ir net slepiasi. Bet po 10 minučių kartu jau šoka ir valgo iš vienos lėkštės :-).
Gražiausias vaizdas, kurį man teko pastaruoju metu regėti įeinant pro darželio vartus: "Armaaaandai!" - šaukia Augustė. Paima draugą už rankos ir toliau eina kartu : -). Po dienos kitos vėl matau vaizdelį, atėjusi pasiimti Augustės iš darželio: maniškė pribėga prie vieno iš berniukų ir jį pabučiuoja. Na, ne tą, kurį vedėsi už rankos. Išėjus iš darželio, paaiškina, kad pabučiavo šį berniuką, nes jis dabar labiau draugiškas nei anas :-). Hmmm....
Manau, kad kažkokia dalis emocionalumo - paveldima, kita dalis - išugdoma. Nieko ypatingo su savo vaiku nedarau specialiai emocijų ugdymui, tiesiog pati neslepiu emocijų, aptariame įvairias situacijas, susijusias su emocijomis kasdieniniame gyvenime. Juk visokių jų būna. Net tada, kai supykstu, taip ir sakau vaikui: "mama supyko, nes jaučiasi pavargusi, neteko kantrybės... Atsiprašau , myliu tave netgi tada, kai pykstu. Padėk man pvz., susirink savo batus, tada mamai bus lengviau".
Visos emocijos yra geros ir reikalingos, nes jų paskirtis ( jas išgyvenant) - savisauga. Emocijų nereikia užgniaužti, bet reikia mokytis jas valdyti. Labai svarbu - emocijų pusiausvyra. Tikiu, kad kada nors mūsų mokyklose vaikai bus mokomi ne vien matematikos, kalbų ar biologijos, bet ir savęs, kaip asmenybės, pažinimo ir saviugdos. Juk tai - pats geriausias kelias į sėkmingą asmenybę?..Pritariate?..
👍👍👍👍👍👍😀