Tais itin varginančiais ir sunkiais momentais, kai jų auklėjimas man jau būna daėdęs (lietuviškas atitikmuo ne toks stiprus), aš kartais pagalvoju: "Ai, ir užaukit sociopatais, čia jau bus visuomenės, ne mano problema".
Bet tada apsisukusi, paskaičiavusi, kiek čia liko juos auginti ir nusiraminusi, vėl darau tai, kas man atrodo geriausia. Iš esmės, tai auginti vaikus labai lengva. Jei tereikėtų tik išlaikyti juos gyvus, lepinti ir žaisti - žodžiu, būti seneliais 😃 Sunku yra daryti VISA KITA, kol augini vaikus. Dirbti, tvarkytis, planuotis pramogas ir derinti su jų ligom. O sunkiausia yra auginti gerus žmones ir tokius, dėl kurių poelgių ir pasirinkimų galėtume būti ramūs. Nes labai paprasta būtų užkišti juos planšetėmis, kad netrukdytų, duoti saldainį, kad tik neverktų ar nuolaidžiauti vardan mažesnių dramų. O sunku yra ramiu veidu atlaikyti emocijų pliūpsnius ir nesileisti terorizuojamiems vardan geresnių santykių ateityje.
Todėl man atrodo, arba atkenti vaikystę, arba kentėsi jiem sulaukus paauglystės 😀 Arba nekentėsi visai, bet nelabai ir būsi įsileidžiamas į jų gyvenimus. Tai va, Jorį jau jaučiuosi išauklėjusi ir esu visiškai dėl jo rami. Dabar dėmesys į Frėją sutelktas 😃 Žinau, kad po jos tvirtu, rūsčiu kiautu slepiasi labai rūpestinga mergaitė. Nes net pykdama ir rėkdama ant Hado, vistiek jam iš burnos traukia paslapčia susikištus lego ir gaudo, kai lipa laiptais. Hadas tai kol kas toks, kur jam viskas visada gerai. Žiūrėsim, kiek velnių ateityje turės 😃
Bet kad ir kokios ilgos ar varginančios atrodytų dienos, kai jie maži, metai visgi trumpesni, sutinkat?
O taip, tikra tiesa kiekvienas Jūsų žodis! Kokie mieli Jūsų vaikai 😍!