Žinot, kai gyvenime įsisuki į užburtą ratą? Žinot tą jausmą? Kai sukiesi it voverė rate, darydamas tą patį per tą patį ir kažkuriuo momentu besisukdama galvoji, o kokia prasmė? Tai nėra apie konkrečią gyvenimo sritį – tai turbūt apie visumą. Apie savo būtį ir buvimą.
„Užsisukęs“ negali suprasti kodėl į tavo širdį ateina susierzinimas ir nusivylimas, negali suprasti, nuo ko viskas prasidėjo ir kas konkrečiai yra negerai, tiesiog nori surasti už ko užsikabinti ir iš to rato ištrūkti. Nes žinau, tuomet į viską pažiūrėjus iš šalies, gali pamatyti, kas, kodėl ir kaip?
Kažkur čia šuo pakastas :) Bandau „kapstyti“, kai taip būdavo ankščiau. O patikėkit, kartais ir karalienėms karūnos nukrenta. :) Kartais prarandi motyvaciją ir užsidegimą daryti net ir ankščiau mėgtas veiklas. Niekas neteikia pasitenkinimo, o privalomos tavo atsakomybės tampa rutina ir katorga. Pasidarai pikta ir apatiška. Net ir džiaugiesi automatiškai ir dėl tų pačių situacijų.
Žinau, kad už savo jausenas esu atsakinga tik aš pati ir labai dažnu atveju padeda tiesiog požiūrio pakeitimas, tinkamo poilsio akimirkos, atsitraukimas nuo kasdienybės. Tačiau būna tokių laikotarpių, kaip kad dabar, kad tiesiog prievartauji save į viską žiūrėti pozityviai ir jautiesi labai kvailai, nes viskas vis tiek atrodo tragiškai blogai. Tuomet net atrodo kad niekas nesigauna ir nieko nebespėji. O tuomet aplanko ir nuolatinis nusivylimas savimi, kad esi nepakankama visiems, net ir sau.
Lyg ir suprantu, kad tai normalu, esu žmogus su visomis egzistuojančiomis emocijomis, gyvenu tarp žmonių su visomis jų emocijomis, turiu įsipareigojimų ir t.t. ir pan. bet kad tai normalu, nereiškia, kad noriu taip jaustis. Nenoriu. :) Per daug gerai žinau, koks malonus jausmas jausti pasitenkinimą gyvenimu, džiaugtis mažais dalykais, jaustis atsipalaidavusia, jaustis laiminga vien todėl kad esu ir netgi su polėkiu daryti nemėgstamas veiklas, o kartais netgi su noru plauti grindis namuose ir n-tąjį kartą skalbti ar gaminti valgyti n-tąjį vakarą iš eilės.
Tai ar žinot tą jausmą, kai įsisuki į užburtą ratą? Ką tuomet darot? Ir kaip su savimi išbūnate ir randate už ko užsikabinti, kad iš jo išliptumėte?
Kai "užknisa" kasdienybės rutina, tuomet pagalvoju: o kaip būtų, jei būtų karas? O jei išgyvenčiau trėmimą, kaip kad mūsu seneliai? O jei rimtai susirgčiau? Šios mintys man padeda " pasveikti" nuo kasdienybės rutinos sukeltų pasekmių.