2020 m. kovo 13 d. - kaip šiandien prisimenu šią dieną, nes nuo jos viskas keitėsi kosminiu greičiu... Šią dieną panelytė, jei ne virusas, būtų dalyvavusi puikiame konkurse. Tiesa, sudalyvavo, tik gerokai vėliau, bet nuotoliniu būdu. Daug nuo šios dienos vyko virtualiai : mokyklos pamokos, šokiai, muzika, dailė ir kt. Supratome, kad nieko nereikia atsisakyti, nereikia verkšlenti, o reikia prisitaikyti daryti tą, ką darei, o gal ir daugiau, tik kita forma. Šis periodas mums tapo savišvietos ir saviugdos pamatu. Neslėpsiu, buvo sunku, net labai sunku išmokti, o svarbiausia suvokti, kad nuo dabar gyvensime kitaip. Reikia kažką dabar, o ne rytoj daryti, nes to rytojaus sąvoka gali būti labai trapi ir pažeidžiama. Sukosi visokio atspalvio mintys ir emocijos, kol supratome, kad kas mums liepia "sėdėti namie"? Juk galime keliauti į mišką, kuris atsiveria pro virtuvės langą, galime net važiuoti į miestą su savo mašina ir neišlipus iš jos grožėtis. Galime keliauti po Vilniaus apskritį ir ne tik, su savo mašina. Gal šito būtume ir nesupratę, bet vaiko kūno kultūros mokytoja liepė kaupti ir rodyti žingsnius. Tuomet mums atsivėrė akys:leidome laiką savo "burbule", tik įdomiai.
Nuotaika gerėjo ir iš kažkur atsirado jėgų, matyt sportas ir gamta prie to prisidejo. Kol kiti pyko ir stumdėsi prie kruopų lentynų parduotuvėse, mes tuštinome savo spintelių ir šaldiklių lentynas, sėjome į lysves daržoves, jos augo ir užaugo.
Ko pritrūkdavo, pristatydavo elektroninių parduotuvių kurjeriai. Pakeitėme požiūrį-mums tarnavo daiktai, o ne mes jiems. Išsivalėme ne tik spinteles namuose, bet ir lentynas galvoje. Vaikas senus drabužius ir daiktus, prikėlė naujam gyvenimui, tad nebuvo problemos dėl drabužių (vaikai išauga ) . Atsirado daugiau laisvo laiko knygai, hobiams, vykimo į mokyklą /būrelius sąskaita.
Pamokos/būreliai ir darbai vyko nuotoliniu būdu, tad jų vieta galėjo keistis.
Pradėjome maistą gamintis įvairesnį, nes atradau bendruomenę, su kuria, realiame laike gaminome nesudėtingus, bet dieviškus patiekalus, kuriems receptai ir eigos aprašymai būdavo atsiųsti prieš pora savaičių . O svarbiausia, kad receptai buvo suprantami ir dukrelei.
Buitinius darbus dalinomės visi, tad nuovargio nesijausdavo. O jei koks voras nusinerdavo lubų kamputyje namučius ar bėda? Tai įvertinome, kaip meną.
Ėjome į ekskursijas,kurios buvo tai Italijoje, tai Ispanijoje ar JAV, lankėmės koncertų salėse, kuriose net neabejoju, kad jei ne karantinas, jos nebūtų atsidariusios virtualioje erdvėje, o gyvai nuvykti nėra nei finansinių, nei laiko galimybių.
Kol kiti vaikus užjautė ir sakė, kad vaikams trūksta bendravimo su klasiokais, mes vedžiojome katiną /šunį su viena nuotoline klasioke, su kita kepėme sausainius,
dar su kita nėrėme dekį
ir pan.
Praėjo ir gimtadieniai į kuriuos rinkosi ne tik Lietuvoje gyvenantys draugai, bet ir kitame žemyne.
Karantinas mums atvėrė naujas galimybes, kurios bus puoselėjamos ir jam pasibaigus. Tad drąsiai galiu teigti, kad mūsų laivelis per audras ne tik nesudužo, bet sutvirtėjo ir jam su kiekviena diena vis lengviau ir lengviau bus pasiekti krantą.
Kaip gera buvo skaityti! Labai fainas pasakojimas, įdomios veiklos ??❤