Būti mama pats maloniausias ir atsakingiausias darbas. Juk mes visos norim, kad mūsų vaikai užaugtų dorais, mylinčiais ir laimingais žmonėmis. Ir nors kiekviena diena su vaikais pilna atradimų ir nuotykių, kartais norisi atotrūkio.
Puse metų su seserimi ir drauge planavome kelionę į Neapolį, kuomet vėl galėsiu prisiminti jaunas dienas, susipažinti su kita kultūra, miestu, žmonėmis, o svarbiausia išmiegoti VISĄ naktį. Skaičiavau dienas, socialiniuose tinkluose žiūrinėjau nuotraukas iš lankytinų vietų, skaitinėjau straipsnius apie šį miestą. Paskutinę savaitę net užmigti buvo sunku, nes noras išvykti buvo begalinis.
Ir pagaliau atėjo ta lauktoji diena. Nuo 6 ryto netvėriau savam kailyje. Atėjus laikui išbučiavau savo vaikus, vyrą ir išėjau. Tik perėjus patikrą oro uostę gavau pirmąjį vaizdo įrašą su savo pirmagime, kuriame ji porino: „mama pabėgo su lėktuvu. Tuoj grįš bus nu nu nu“. Mano akys prisipildė ašarų ir noras išvykti sumažėjo.
Trijų valandų srydis buvo tikra katorga, nes skrydžiai man labai nepatinka, bet nusileidus Neapolį vėl šokinėjau iš džiaugsmo, nes taip lauktos ir trokštamos atostogos prasidėjo. Važiuodama taksi jaučiausi kaip iš filmo. Apsistojome viešbutyje, kuris taip pat nudžiugino, o vaizdas pro balkoną buvo vertas milijono. Išėjome pavalgyti ir kol ieškojome, kur prisėsti, akiratyje pasirodė mama su kūdikiu. Iškart pagalvojau apie savo Leoną ir man suspaudė širdį. Einame toliau ir sutinkame dar vieną mamą su mažu vaiku ir vėl tas ilgesio jausmas. Nors savo vaikų nemačiau tik pora valandų, bet ašaros strigo gerklėje. Ir tuomet supratau, kad nesvarbu kaip bebūtum pavargus nuo kasdienybės su vaikais, nemiegotų naktų, nuolatinės betvarkės, košių ir pampersų, bet vistiek geriausios atostogos, kai šalia yra vaikai.
Tikrai negaliu skųstis, nes atostogos buvo nerealios ir poilsis tikrai pasiteisino. Grįžau pas savo vaikus pilna įspūdžių, gerų emocijų, pailsėjus, išsiilgus jų ir keliom dienom tapau tobula mama, kuri lepina savo vaikus, juos nešioja, skuba pildyti jų norus, nuo vieno žaidimo einame prie kito ir taip visą dieną. Aukso žodžiai - jei laiminga mama, laimingi ir vaikai.
O aš turbūt nenormali ☺ man taip gera ištrūkti nuo vyro ir vaikų kokiai savaitei pailsėti.. nei sąžinės graužimo, nei ašarų, nei širdies spaudimo... grįžusi jaučiu pasisėmusi jėgų visiem metam iki kitų atostogų
Mes su vyru manom, kad vaikus reikia vesti kuo dažniau visur ir į kuo įvairesnius renginius. Bet visuomet pergalvojam, ar mūsų vaikams ten bus įdomu ir ar verta juos ten vestis kartu. Ir beveik visada prioritetus teikiam renginiams, kurie skirti vaikams arba šeimai. Bet kartais tikrai norisi nueiti ir į teatrą ir į kiną. Tai tokiu atveju, nemanau, kad darom didelę nuodėmę palikdami vaikus padraugauti su seneliais 😀
Koks pažystamas jausmas. Vakar su drauge buvome koncerte(festivalyje), dukrytę nusprendžiau palikti namie. Koncerto metu vis atkreipdavau dėmesį į kitas mamas su savo vaikučiais ir vis pagalvodavau, ką veiktų maniškė čia. Jaučiausi lyg būčiau kalta, kad jos kartu nepasiėmiau.
Mano mintys irgi nuo vaikų toli nepabėgo. Vis vyro prašydavau, kad atsiųstų video su vaikais ir po n kartų žiūrėdavau
Šaunu, kad pavyko pailsėti! 😀 Aš taip neišdrįsčiau, būtų mintys vien apie vaikus, tai visad mes visa šeima atostogaujam ir po renginius keliaujam 😃