Aš tikrai myliu...Save

Jeigu šis konkursas su užduotimi būtų paskelbtas prieš savaitę ar anksčiau, apie dalyvavimą nebūtų nei kalbos. Pastarąsias tris savaites visus užplūdo sirguliukas. Iš pradžių Fausta, aš ir vyras, paskui Kasparas, tada šiek tiek Benas, paskui vėl atkrito Fausta. Tad apie ramybės valandėlę nebuvo nei kalbos.

Jeigu būtų mano valia ir galimybė keliauti ne apčiuopiamomis transporto priemonėmis, o mintimis (pagalvoji, kur nori atsidurti, ir jau esi ten), tai lėkčiau į negyvenamą salą. Viena. Ne valandai, o mažiausiai savaitei. Vienas pažįstamas manęs paklausė, o ką ten veiktum viena? Sakau, maudyčiaus, deginčiaus, skaityčiau ir graužčiau bambukus. Jis nustebęs paklausė: o tai negali namie skaityt (ir graužt bambukų)? Deja deja, tai tikrai ne tas pats.

Aš turbūt priešingai nei kitos pasisakiusios mamytės, be galo mėgstu vienatvę. Man reikia pabūti tik su savimi, su savo mintimis. Man to reikia kaip oro! Radau tokią nuostabią mintį: „Kodėl žmonės paprastai vengia vienatvės? Todėl, kad retas kuris, būdamas pats su savimi, džiaugiasi malonia draugija. (K.Dosi)“ Cha! ;)

Toji miela valanda Sau. Būsiu nekukli (gal atrodys, kad giriuosi), bet darbo dienomis tokių valandų turiu ne vieną. Nuo ryto iki popietės, kai vaikai laiką leidžia savo įstaigose, galiu skirti laiką tik sau. Deja, ne visą laiką, nes juk dar yra namai, pareigos, rūpesčiai ir pan. Apie vakarus net nekalbu, nes kai vaikų būna pilna troba, ramybės akimirkas reikia pamiršti. Paprastai į lovą griūnu išsunkta ir be jėgų. Gerai, jei dar galiu ramiai paskaityti knygą, bet dažniausiai lūžtu vos perskaičiusi kelis puslapius. Savaitgaliais rasti laisvą minutę taip pat nelabai pavyksta, juk tuomet turiu atiduoti duoklę vyrui ir vaikams. Čia vėl būsiu keista ir nepopuliari, bet visuomet labai laukiu pirmadienių.

Tad kokios tos mano valandos Sau?

Pirmadienis – valanda kalanetikai sporto klube. Turbūt nedaugelis moterų mane supras. Ar galima atsipalaiduoti sporto klube? Ten juk darbas, prakaitas ir nieko gero? O man atvirkščiai. Aš taip atsipalaiduoju, pasineriu į save ir savo kūną, kad girdžiu tik ramią relaksuojančią muziką ir kažkur fone trenerės žodžius.

Iškart po sporto lekiu į kursus, kuriuose dvi valandos skirtos tik man patinkančiai veiklai.

Antradienis – valanda flamenko repeticijai. Aš vėl šoku!

Teisingai mūsų vadovė yra sakiusi: flamenko, tai ne Lotynų Amerikos šokiai. Šokant flamenko dingsta visos gyvenimo problemos. Nesvarbu, kad tik vienai valandai. Tuo metu neįmanoma galvoti apie nieką kitą, tik apie trepsėjimus ir teisingai atliekamus šokio judesius. Lieku tik aš, veidrodis ir muzika. Po repeticijos grįžtu kupina jėgų ir pravėdinta galva.

Trečiadienis – kalanetika ir kursai. Begalės naujų minčių, idėjų, užplūdęs kūrybinis įkvėpimas.

Ketvirtadienis – valanda flamenko repeticijoj. Ech, kodėl taip greit bėgas laikas.

Šis penktadienis jau „įdomesnis“. Pusdienis praleistas su dizaineriu įrengiamame name išsunkia visas jėgas. Ne tik kad nenoriu nieko daryti, matyti, bet ir su niekuo bendrauti. Deja, įkėlus koją į namus pasitinka bendravimo ištroškęs vyras ir už poros valandų iš darželio sugrįžę vaikai. Vienatve – ateik šviesos greičiu, nepamiršk manęs!

Bet aš nebūčiau aš, jeigu net ir tokią emociškai įtemptą dieną nerasčiau valandėlės sau. Juk myliu save. Sumigus šeimynai pasineriu į Burdos žurnalą. Suknelės, sijonukai, tunikos, medžiagos, spalvos – mintyse gimsta nerealios idėjos. Palaimingai užmiegu...

Šeštadienis – valanda sporto klube. Daug daug prakaito, adrenalino, malonus raumenukų nuovargis ir strangrėjantis kūnas – nuostabu. Taip taip jau girdžiu jūsų mintis – kas ten gali būti nuostabaus sporto klube??? :D

Sekmadienis. Pirmą kartą pagalvoju, kad mano vaikai nerealūs. Savo kambaryje stato namus. O aš ramiai užsidariusi miegamajame dėliojuosi mintis. Apie meilę sau, apie vienatvę.

Aš nebijau pasakyti – myliu Save. Pamenu, dar nebuvau ištekėjusi už savo vyro, būsima anyta man pasakė tokius žodžius: „Būtinai mylėk save. Pirmiausia esi tu, o tik vėliau vyras ir vaikai. Jei mylėsi save, tave mylės ir kiti.“ Niekada rimtai tų žodžių nepriėmiau ir tik vėliau supratau, kad jie yra aukso vertės.

Tad mielos moterys – mylėkite save, skirkite laiko sau, nebijokite likti tik su savimi. Juk gyvenimas yra vienintelis, nuostabus ir nepakartojamas!

K.