Ar visada prieš darydamos ką nors, pagalvojate..ar protas eina paskui..

Kaip visada, tūkstantis priežasčių ir nei vieno pasiteisinimo..(R.Kiplingas) Tai retorinis klausimas, į kurį, manau, kiekviena turime po tūkstantį atsakymų...

Šiandieną aš parašysiu iš savo Varpinės.

Vieną šiltą pavasario rytmetį mūsų šeima sulaukė romantinio pasiūlymo - paplaukioti motorine valtimi Šiaurės jūra. Iškart apsidžiaugėme turininga diena.

Mano džiaugsmas truko neilgai - tiek, kiek truko kelionė iki starto vietos. Jau pakrantėje pamačiusi gelbėjimo liemenes - žemyn kūnu nubėgo skruzdėlyčių armija (prieš akis - Titaniko filmas).

Valties šturmanas-profesionalas (raminau save). Nepadėjo...

Kai sukėlėme vaikus į valtį ir kai pati ten įsitaisiau (vanduo-ne mano stichija), "atgaminau" tik išlipus į krantą. Plaukėme trys suaugę ir keturi vaikai. Pasirodo (tik valčiai nutolus nuo kranto, sužinojau), kad tik mano vaikai nemoka plaukti...Skruzdėlytes nepaliko manęs ramybėje..

Sėdėjau gan rami, įtraukus galvą į liemenę. Retkarčiais žvilgterėdavau į vaikus. Jie spiegė iš džiaugsmo, kad mūsų motoriukas sugeba lenktyniauti su vėju.

Kartas nuo karto mane pakalbindavo šturmanas. O aš tik laukiau, kada valtis pajudės atgal. Artėjant krantui, prasimerkiau ir atsidusau - visi buvo šlapi ir laimingi... O manęs neapleido vienintelė mintis - kaip aš galėjau rizikuoti savo vaikų gyvybėmis...

Romantika?....Neeeee

Ir kas mane varė į tą galerą?

(nuo kitos savaites dukra Gabija pradės lankyti baseine plaukimo kursus :)

{smallpic:2}

{smallpic:1}

O ar jūs visada prieš darydamos ką nors, pagalvojate gerai, ar reikia to...

Geros dienos :)