Ar seneliai anūkus myli labiau už vaikus?

Kodėl kartais  sakoma, kad seneliai savo anūkus myli labiau, nei vaikus? Gal tiesiog atsiranda daugiau kantrybės, pakantumo, nebesinori taip visur skubėti, ar tai vertum žemuoges ant smilgos, ar stabteltum patyrinėti, kaip išsiraitę medžių lapų raštai. O ir savo vaikus beauginant supranti, kad jie labai greitai auga. Galbūt supranti per vėlai, tad atsigriebi su anūkais. Gal jauniems tėvams labiau būdingas jausmas, lyg kažką jie praleidžia, kažko netenka. Galėtų dabar būti kitur, bet va penktadienio vakarą karpo nagus vaikam ir šukuoja plaukus po vonios. Gal kartais paskaičiuoja kiek bus metų, kai vaikam bus tiek ir tiek, pasvarsto, kiek dar čia liko iki kada paskutinis palikuonis paliks namus, bet nė minutės nesigaili ir nieko savo gyvenime nekeistų. Gal pakeistų tik savaitgalio ankstyvus rytus, bet vakariniai pasakos skaitymo ritualai juos atsveria.

Tikriausiai keistai nuskambės, bet aš pagaliau jaučiuosi visiškai, pilnai subrendusi pirmam vaikui. Tik tiek, kad jau 3 turiu ? Nors be pirmų dviejų, tikriausiai, ši branda atėjusi nebūtų. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau močiutėms būdingą ramybę, kantrybę ir supratimą. Neskaičiuoju laiko iki kažkokio "gyvenimo tik sau",nus juk vistiek viskas vyksta savaime, laukiam to, ar ne. O išmokus būti savo būtyje ir ja mėgautis, tikriausiai ir reiškia tą harmoniją ir pilnatvę, apie kurią tiek visi kalba.