Jau būdama mažytė be galo mėgau prižiūrėti savo mažesniuosius pusbroliukus ir su jais žaisti...
Augdama vis labiau troškau tapti krikšto mama, bet visi baiminosi, kad negalėsiu ja būti, nes nebuvau ir vis dar nesu gavusi Sutvirtinimo sakramento... O ir patys kunigai neapsisprendžia, reikia jo ar ne, norint tapti krikšto mama... O gal žinote jūs, kaip gi yra iš tiesų?
Prieš pusę metų sužinojau, kad būsiu krikšto mama ir dėl to be galo džiaugiausi, kol prisiminiau, kad yra viena problemėlė, kuri dabar neleidžia man ramiai džiaugtis šia nuostabia naujiena... Todėl noriu jūsų patarimo, kad jūs man papasakotumėte, kaip gi yra, galima būt man krikšto mama ar ne?
O štai čia mano kūrybos eilėraštukas, kai sužinojau, jog teta laukiasi...
Mažom mažom pėdutėm,
Su rytmečio rasa,
Į širdį pasibeldei
Ir pratarei staiga...
Kad laukčiau aš tavęs,
Kad tu šalia manęs....
Tavęs šalia nėra,
Bet jau jaučiu tave...
Sapnuoju naktimis Tavas žydras akis...
Mažais mažais žingsneliais,
Keliauji pas mane,
Ir aš kiekvieną naktį,
Sapnuos matau tave...
šis eilėraštis į galvą šovė grįžus iš echoskopijos, kur išvydau mažą stebuklėlį, kuris turėtų pasirodyti jau spalio 18 d.!
Toks mažas ir trapus,
Žmogutis šis gražus...
Sukūrė jį staiga,
Dievulis paslapčia!
Jis miega štai pilve
Ir sujuda staiga!
O gal tai jo žinia,
Kad jis visai šalia...?
Sekmės!
neri