Visą gyvenimą stengiausi užsitarnauti kitų meilę, pamiršdama apie save.
Aš dabar suprantu, ką reiškia išties mylėti ne dėl kažko ar už ką nors, o vien todėl, kad esi. Bet ar taio reiškia, kad manęs niekas nemylėjo?
Ką reiškia mylėti save? Ar mums to reikia?
Ar to įmanoma išmokti? Nuo ko pradėti? Kaip manote?
Jana
😃
Palaikau manuka 😀 nes mano nuomone tokia pati 😀
Nieko smergtino nematau ,kad turiu du vaikus ,kad jie pametinukai,kad vyras kartais padrybso prie tv,ar pasedi prie kompo,nes buna ,kad pasiimu ir as laisvadieny nuo darbu ir vaiku..Jis dirba,kad mes turetume visko ko mum reikia..Nemanau,kad esu uzguita vyro,nesu tarnaite ir nesu mis pypy.Zinau kas yra kas,Tad malonek neizeidineti,nes ir as moku buti bloga😛
Pkalbet galim visos,bet ar dauguma taip gyvena-nemanau,yra uzguotos vyreliu,kurie drybso prie tv ,vaiku pametinuku ir visa kita,tad...
Man meilė sau yra svarbi. Kažkada man vienas asmuo pasakė "Jei nemoki mylėti savęs, kaip tada gali mylėti kitą?!" Va tada ir susimasčiau. Pradėjau kitaip į save žiūrėt, kitaip save vertinti. Tada ir kaikurių aplinkinių nuomonė apie mane pasikeitė. Pradėjo jie pastebėti pokyčius, ir aš pati.
Atsakant į klausimus:
1. Taip gyvenimo kokybė priklauso. Tai kartu ir pasitikėjimas savimi, tikėjimas savim. Kad gali padaryt daugiau, geriau, kad tą ir kitą sugebėsi. Reikia mokėti mylėti save. Čia ne vienadienis mąstymas ir sugalvojimas, kad va dabar aš jau myliu. Tai ateina su laiku.
2. Po to žmogaus tokio pasakymo labai susimasčiau, kad aš tikrai savęs nemyliu. Nuvertinu, nepasitikiu, neleidžiu laiko tik sau. Tad pradėjau keisti visą tai, atradau daug dalykų, kuriuose esu gabi ir man tai patinka.
3. Hmz, pasikeitė labiau tada kai prasidėjo 11klasė. Jau ir mąstymas kitas buvo. Tiesiog atsirado tokių dalykų kaip "dėl savęs", nes noriu, nes įdomu, nes naudinga.
4. Ir dar kartą taip, priklauso.
Šiuo metu gyvenimą gyvenu tokį, kokio noriu, kokį pati kuriuosi, pagal savo interesus ir principus. Myliu save, neleidžiu niekam manęs skriausti (visomis prasmėmis), moku už save pakovoti, nes sau noriu paties geriausio. Yra knyga "Menas būti savanaudžiu". Rašo apie meilę sau, kad pirmiau turi būti aš, o vėliau kiti. Manau, tai nėra savanaudiškumas, nes pirmiausia reikia išmokt klausyt savęs, ko noriu aš, kad galima būtų išgirsti kitą, ko noris jis/ji iš tavęs, iš gyvenimo. Tai mano nuomone,atsiprašau ,jei kam įkyrejau su savo rašliava😀
Atsiverkime (sau pirmiausia), būkime atviri pokyčiams, ieškojimams, naujiems gyvenimo keliams 😀 .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis – neišsemiamos galimybės 😀 .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai lengvai pasiekiama 😀
Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime), tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo vertę ar versti gerbti. Jei esame dvasiškai stiprūs, žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nelaukime pagarbos, o ugdykime orumą, tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas..
Kaip sakydavo mano močiutė"geriau suvalgyti vieną skanų saldainį ,negu 10 šiaip sau"...
Zinoma niekas nepaneigs jei kalbant ne apie meile o rupinimasi,puoselejima saves matomais dalykais,kad reikalingi pinigeliai groziui priziuret,bet tai prieskonis..Kainuoja ir tas lakas ir plauku dazai ir kokybiska kosmetika,bet ir tam viskam reikia vidinio pojucio kaip tai daryti.
Aš ,manau ,suprantu ką raimonda nori pasakyti ir panašiai mąstau,tik gal nevisada moku taip tiksliai išreikšti savo mintis.. Man svarbiausia yra būti laiminga ir jausti harmoniją Galbūt ir nevisada tai pavyksta,bet tai mano siekiamybė...
Keista ,bet pries 6 metus iskeliau sau tiksla-buti laiminga.Pradejau kolekconuoti laime,tureti ja kasdien,megaujuosi mazais net dalykais,akimirkomis.Net gerdama arbata ar kava esu laiminga,nes zinau ko noriu arbatos ar kavos 😀Laime tai trumpa dziaugsmo akimirka ir tai viskas yra mumyse 😀 Tiesiog nuspreskite buti laimingos ar myleti save,tai labai artimos ir panasios emocijos...
meilė sau tai nereiškia kad nemylėsi kitų... sakyčiau net priešingai, kaip gali mylėti kitus, jei nemyli savęs? nesu egoistė, bet myliu save tokią kokią esu, nors kartais ir plaukai būna nepašiaušti, veidas ne visada gražiai padažytas, akys neparyškintos... myliu save vidumi, o dėl išorės gal galiu pasvarstyti, nes čia viskas priklauso nuo savęs pačios...
meilė šeimai nelyginama su meile sau.. o visiškas atsidavimas šeimai, be dėmesio sau, tai jau yra savęs nemylėjimas...
Del seimos ir vaiku pasakysiu tiek jie auga ir turi savo poreikius.Myledami seima,vaikus moterys daro keleta klaidu kelia per daug reiklavimu sau ir aukajasi neribotai.Statant klausima kaip ismokti myleti save reiktu paklaust pirmiau ,kaip as myliu save?
Kiek skaitau ir suprantu,kad moterys meile sau supranta kaip lakuoti nagai,dazyti plaukai ir .t.t Deje moterys tai ne meile sau ...
Esu moteris ir ja visada buvau.Moteris uzgniauzia daug savu moterisku bruozu. Ir kas tai kaltas?O gi tik pati. Dziaugiuosi, kad esu atrdaus savo moteriskaja puse. Paprastais dalykais galime dziaugtis tokia, kaip meile tik tuomet kai jauciame balansa,kai moteris yra taikoje su savimi.O kas yra moteriskumas....Man-tao grozis,svelnumas mokejimas imti ir duoti.Juk musu gelynas zydi ne todel,kad mes juom grozimes o todel,kad mes ji priziurime 😉Patikėkite, tikrai verta uzmegzti meilės romana su savimi. Tai romanas, kuris tesiasi visa gyvenima!!! Sekmes 😀
Aš tai tame neįžvelgiu jokio egoizmo,jog myli save. Juk,jei rūpinamės savimi,jaučiamės gražios,patrauklios ,laimingos,tai visiems nuo to tik geriau. Juk vyras nori turėti gražią,laimingą,patenkintą žmoną,o ne niurzgą,bambeklę bobą,išsitaršiusiais plaukais ir t.t.. O vaikas besišypsančią ir gražią mamą😀 Išmokti save mylėti tikrai įmanoma. Pamenu dar mokykloje labai didžiuodavausi,kai bendraklasiai sakydavo po tėvų susirinkimų,jog mano mama labai graži😀 Guzikėli,aš tai ant savo nagų paprašau,kad po nulakuotų universaliau ir gelį uždėtų ir kurį laiką turiu gražius nagus,nesukant galvos,kad lakas nusilups😉
begu nagucius nusilakuosiu, jau seniai turejau toky malonuma 😀 mat su mazu vaiku, neapsimoka nugus lakuot, labai daug tenka draugaut su vandeniu mano rankelem tai greitai lakas apsilupa. o apsilupinejusiu nagu negaliu pakest, man slykstu ziuret...
na as pagaliau jau y save pazvelgiau ir kitom akim 😀 anksciau labai kompleksavau del strazdanu (vaikai ziaurus, ypac paaugliai, pasisaipymai) kad visada buvau saklys kuda kuda, nei papuku nei subiniuko 😀 dabar y visa tai nusispjaut, nes viena diena nusprendziau kad jeigu turiu vyra, visad turejau vaikinu demesio tai nesu labai jau baisi 😃 pasidazau graziau apsirengiu ir jauciuosi grazi 😀 tai gal jau reiskia kad pamilau save tokia kokia esu?....
nu as dar nelabai ismokau mylet save. nes dar kompleksuojuos del svorio, bet tikiuosi praeis...
Man labai patinka vienas posakis "jeigu saves nemylesi tai niekas taves nemyles". Gerai aprasius uike lb svarbu turit seima nepamirsti ir saves tikrai nenukentes nuo to seima, kaip tik manau bus laimingesne, nes kaip jauciasi mama, zmona tu pati taip ir visas supantis pasaulis aplink tave jauciasi. Juk jeigu tik buni bent kiek sunerimus ar susierzinus gyvenimu iskart vaikai pajaucia, o ka jau kalbet apie santykius su vyru. Myleti save tai nereiskia, kad seima nurasoma arba atsiduria antrame plane. svarbiausia laiminga tu pati ne tik isore bet ir vidumi is ten ir sklinda musu meile, kuria galim skirti vyrui vaikams ir kietiems.