Šįmet įkopėme į aukščiausiąjį Vokietijos kalną. Šis kalnas priklauso ne tik Vokietijai ir ne tik Austrijai, turi dar ir daugiau kaimynių.
Tad dabar nepasakysiu, kur mes šią parodą aplankėme: dvi valstybės atpuola, tik lieka Vokietija arba Austrija. Sakyčiau Austrijoje.
Tad įamžinome ir jus kviečiame į parodą apie ledo kristalus.
Sniego kristalai formuojasi, kai maži peršaldyti ledo lašeliai užšąla. Ledo kristalai gali išaugti iki šimtų mikrometrų ar milimetrų dydžio esant vandens garų, lašelių pertekliui – tai yra vadinamasis Wegner-Bergeron-Findeison procesas. Vandens garų išeikvojimas sąlygoja ledo kristalų augimą dėl vandens lašelių gausos.
Sniegas, priklausomai nuo ledo kristalų vidinės sandaros ir savybių, aplinkos sąlygų, gali būti įvairių atspalvių, kurie atsiranda dėl skirtingo spindulių lūžio kampo, šviesos spektro.
Snaigės formą lemia temperatūros ir aplinkos drėgnumas.
Plokštuminiai kristalai (ploni ir plokšti) susidaro tarp 0 °C (32 °F) ir −3 °C (27 °F). Tarp −3 °C (27 °F) ir −8 °C (18 °F) formuojasi adatos, prizmės arba pailgos formos kristalai.
Nuo −8 °C (18 °F) iki −22 °C (−8 °F) snaigės forma vėl tampa plokščia, dažniausiai su šakota, karpyta kristalo struktūra.
Keičiantis temperatūrai, drėgnumui krintanti snaigė keičia savo formą ir dydį, todėl yra neįmanoma rasti dviejų visiškai identiškų snaigių.
Bandymai buvo atliekami Wilson Alwyn Bentley 1885 metais fotografuojant tūkstančius sniego kristalų mikroskopu. W. A. Bentley įrodė snaigių išskirtinumą ir nevienodumą.
Net nesumąstėme, kad iš pažiūros vienodos snaigės yra tokios nerealiai dailios, įdomios, savitos...
Štai kiek mes pamatėme ir sužinojome.
Po šios parodos dukrelė dar labiau įsitikino, kad užaugusi rinksis juvelyrės specialybę. Hmmm, noriu ir aš žiedo su mikroskopiniu snaigės vaizdu.
Ooo, kaip įdomu. Smagu, kad pasidalinate savo atradimais.
Skaitydami ir mes plečiame savo akiratį, nors ir neišvykę iš namų.