Apie žaltį

Pažiūrėkit atidžiai - nuotraukoj susiraitęs guli žalčiukas. Sutikite, keistas sutvėrimas. Dzūkai turbūt ilgiausiai išlaikė ne tik senovines raudas, bet ir tikėjimą antgamtine žalčio jėga. Mama pasakojo, kad vaikystėje į jos sodybą įšliaužė žaltys. Tuoj prišoko šuo ir prasidėjo kova. Šuo stveria dantimis, kerta letena, žaltys - uodega.  Vaikai kovą stebėjo, bet šuns nepatraukė.  Šis žaltį nugalėjo, priekinėm kojom iškasė duobutę ir jį apkasė.  Įvykis būtų ir pamirštas, bet po kelių dienų krito karvė. O karvė tada buvo svarbiausia maitintoja. Nelaimė atsitiko todėl, įsitikinusi mama, kad vaikai leido užmušti žaltį. Negaliu atsistebėti, kaip, iš kokių gelmių atėjo šis tikėjimas į XXI a. žmogaus sąmonę. "Bet bažnyčia tai žaltį laiko velnio padaru", - provokuoju mamą. "Negali būc. Žalcys šventas,"  - kaip kirviu nukerta.
Paralelė ir literatūroje. Č. Milošo romane "Isos slėnis " yra toks našlaitis, paliktas tėvo. Nutaria išbandyti Dievą. Bažnyčioj gavęs švenčiausiąjį slapčiom išsiima iš burnos ir bėga miškan. Pasideda ant akmens ir kitu akmeniu ar pagaliu daužo jį, niekina. Ir nieko neįvyksta.  Vaikas nusivilia, kad Dievas jo nebaudžia. Pasijunta apleistas ne tik tėvo, bet ir Dievo. Visiškai našlaitis.  Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas galima. Draugas jam sako: "Žiūrėk, žaltys upe plaukia, mesk akmenį į jį." Bet vaikas šito, paties baisiausio darbo, padaryti negali. Žaltys šventas.
Tas vaikas iš romano, mano mama - tikiu, ne vieninteliai,  išsaugoję pagarbą gyvybės simboliui žalčiui. 

Todėl ir pasakoju Jums šitą istoriją.