Ištekėjau gana jauna - mums su vyru buvo 22, abu mokėmės trečiajame kurse. Viskas vyko iš didelės meilės. Tiesa, dabar meilė dar didesnė. Tik kitokia. Visai kitokia.
Jei draugystės pradžioje alpdavome nuo svaigių bučinių, tai dabar šiurpuliukai kūnu nubėga linkint saldžių sapnų vienas kitam.
Jei anksčiau beprotiškai laukdavau pasimatymų, tai dabar, gyvendama santuokoje, beprotiškai laukiu iš darbo grįžtančio vyro.
Jei draugystės metais rausdavau nuo pagyrų dėl svaiginančio kvepalų aromato ar dailaus veidelio, tai dabar mane keri vyro komplimentai už gardžią vakarienę ir sutvarkytus namus.
Jei anksčiau man patikdavo jo bučiniai į nosytę, tai dabar dievinu, kai jis pasilenkęs pabučiuoja mano pūpsintį pilvelį.
Santuoka viską pakeičia. Ji nušlifuoja kampus, ji priverčia žmogų kitomis spalvomis matyti pasaulį. Santuoka suteikia stabilumo ir patogumo jausmą, kurio ieškome kiekvienas iš mūsų.
Santuoka ir šeima - kiekvienos moters svajonė ir troškimas. Tik, tiesa, yra labai daug manančių kitaip ir galvojančių, kad darbas ar karjera gali atstoti vyro bučinius ar augančio vaikelio šypsnius. Tik... Tik ar tai tiesa?
