Apie džiaugsmą ir laimę

Su Šventėmis, visus MK narius!  

   Šios Velykos - kitokios nei mums įprasta. Lyg ir buvome savo šeimos rate, tačiau negalėjome būti su savo tėvais, vaikai - su anūkais. Atrodo, jie lyg "ranka pasiekiami", vos už kelių kilometrų, bet...keliai uždaryti... Norint būti kartu ateityje, šįkart reiškia būti kartu mintyse, širdyse. Velykos - džiaugsmo, atgimimo šventė. Bet kai pasaulyje tokia atmosfera, nebesusigaudai, ar ne šventvagiška džiūgauti, kai serga ir miršta daugybė žmonių. Gal rytoj ir pats verksi ar sirgsi?...Bet man visuomet mintys susirikiuoja į savo vietas tuomet, kai supuosi supynėmis. Tuomet aišku tampa taip, kad aiškiau ir būt negali. Gyvenimas - kaip tas supimasis - aukštyn- žemyn. Nebūna visuomet vien tik gera arba bloga situacija. Jei esi sveikas, mylimas, esi ir  laimingas. Tai - tavo pakilimas supantis gyvenimo sūpuoklėse. Ir jei kylant aukštyn galvosi apie tai, kad kažkada bus ir leidimasis žemyn, nebus džiaugsmo akimirkos. Tikroji tiesa - imti tą džiaugsmo akimirką.

   Tai ir supuosi neseniai mylimojo suręstose sūpuoklėse, žvelgdama į lengvai debesiuotą dangų, į jame skraidančius sugrįžusius paukščius. Supuosi kartu su pavasariniu vėju. Jaučiu laimę žvelgdama į besikalančius žolynus. Jaučiu taip smarkiai, lyg tai būtų ypatingas stebuklas. Bet juk tai ir yra ypatingas stebuklas, pavaldus ne žmogui, užprogramuotas paslaptingos jėgos. Besisupdama matau savo vaiką, besikarstantį po obelis. Į vieną įlipa- išlipa, tada bėga prie kitos, įlipa -išlipa. Trumpam medyje nurimsta -ilsisi, lyg mėgaujasi akimirka. Laimė vaikui - lipti į medžius, laimė man - matyti vaiką lipantį į medžius. Kiekvienam ji skirtinga. Pamenu, kad vaiksytėje mano laimė irgi buvo tokia, kokia yra dabar mano vaiko. Viskam savas metas.

Laimė - stebėti ropojantį vabalą. Laimė - džiaugtis netikėtai pavykusiais margučiais. Laimė - justi akimirkos džiaugsmą. Čia ir dabar. Būkite laimingi!