Apie diktantą ir išpažintį

Kad jau įsijaučiau šiandien nuodėmingas istorijas pasakot, tai dar vieną mokyklinę išpažinsiu, kuri 30 metų vis kartais sąžinę pakutendavo...
Bet tylėjau, nes gėda būti žioplai...
Gal dvyliktoj klasėj parašėm diktantą, mokytojas surinko, ir man, kaip būsimai filologei, davė ištaisyt. Na ir mokytojui visai patogu. Visų tvarkingai ištaisiau ir grąžinau, o vieno, kuris dažniau fiziką man duodavo nusirašyt, kaip tyčia kažkur užkišau. Dievaži, ne piktybiškai. Mokytojas jam du parašė. Diktanto tai nėra, o klasėj mokinys buvo. Ir aš lyg taisiau, ir klaidų visai nedaug padaryta... Tylėjau. Po savaitės radau tą suknistą sąsiuvinį savo fizikos vadovėly (o kad būčiau anksčiau jį atsivertusi!). Bet vis tiek tylėjau. Buvo gėda prisipažinti, kad žiopla! Trisdešimt metų tylėjau.
Na o neseniai tam nukentėjusiajam šią istoriją papasakojau. Dvejetas liko praeity, dienyne, kurį kažkas ( na, ne aš!) nudžiovęs sėkmingai Alytaus pušynėly sudegino... Manau, kad dėl fizikos dvejetų... O man ant širdies lengviau. Gal tam ir reikalinga išpažintis?