Vienuoliktasis rytas. Oi, koks sunkus... Bet yra tikslas, dėl kurio verta kelti kojytę iš lovos.
Vos neužlipusi ant katino, nueina prie kalendoriaus.
O kiek laimės!!! (ar aš tiek džiaugčiausi, jei man paukštis padovanotų vilą Tenerifėje? Aišku, kad ne.....).
Ai, kaip reikia pasimokyti iš vaikų mokėjimo džiaugtis smulkmenomis...
Tad ir kas to džiaugsmo šaltinis?
O gi...
Sakė, kaip tik jos darbeliams trūko šių gėlinių rašikliukų ir pažadėjo, kad ir mamai paskolins, kai mama rašys kalėdinius sveikinimus.
Ir kokia užduotėlė?
O užvakar man atrodė, kad kitokia buvo....buvo "pasidaryti žibintą"...
Bet, 9 val. vakaro, paaiškėja, kad rytoj į mokyklą reikia nunešti savos gamybos žibintą.
Hmmm, laikas sužinoti tokią žinią... Bet, kadangi mūsų namuose ir taip "šiukšlynas", tai surandame reikiamų medžiagų ir vaikas su tekstilei skirtais dažais dekoruoja stiklą.
Maniau bus nekas, bet ryte buvo jau išdžiuvę.
Pagarbiai, kaip kiaušinį, nešėme ledo ir ant viršaus vandens keliuku į mokyklą. Nenugriūvome (plojimai).
Pagaminti sugebėjome iš klasės tik keli, tai konkursą be konkurso laimėjome.
Tad tiek džiugių naujienų ir iki susimatymo su sekančiu paukšteliu.
