Šeštasis rytas. Sunkus. Labai norisi miegelio. Bet atsikelia vaikas, nueina prie kalendoriaus ir pradeda verkti, kad jai per mažai ir per vaikišką atnešė dovaną (nors prieš savaitę parduotuvėje glostė, nešiojo tokį meškiuką).
Hmmm, suprantu, kad nuo šio ryto, mūsų gulbelės galės dovanas nešti ne tik vaikui, bet ir jo tėveliams.
Tenka ilgai pabendrauti ir pagaliau prieita bendros išvados, kad vaikas gavo pliušinį žaisliuką, nes vakar matyt mažai klausė mokytojos, o mokytoja matyt garsiai pamąstė, kad dirba ne su antrokais, o su darželinukais.
Tad tie paukščiai vaiką stebi ne tik namie, bet ir mokykloje.
Ir kodėl paukštukai negali atnešti mamai dovanų? Juk ir mama laukia ... Tad šįmetiniame kalendoriuje bus naujovių.
Užduotėlė... Vaiko rašyta ir planuota...
Vos neverkia vaikas, kad nespės atlikti.
Aš ilgai aiškinu, kad vainiką galima ir nupiešti, galima ir kitai dienai palikti pabaigti, jei tikrai nespėji ir t.t.
Kambaryje ramybė...Po kiek laiko atneša ir sako: "padariau"
Iki tol aš maniau, kad tai mūsų žvakidė. Na, jei vainikas, lai būna vainikas
Tad taip audringai praskriejo šeštoji dienelė.
Koks nuoširdus vaikas ir vainikas koks dailus! 👍😀
Ech ta gulbelė, per vaikišką dovaną atnešė 😃 Bet mamos atsakymo išradingumas tikrai puikus 😀
Na va, kaip tos gulbelės šįkart nepataikė...
Bet visai gražus meškiukas :-)
Ir vainikas dailus👍
Emocijų pliūpsnis ☺