AISTRINGOJI VAIKYSTĖ

Sveiki. Tęsiu savo blogą, tad nepristatinėsiu, o tik priminsiu, kad mono dukrytė jau didelė ir jau net antrokė. Šįmet jau mes nieko naujo neturime, o tik tęsiame pradėtas veiklas ir džiaugiamės pasiekimais. Nesvarbu, jei tai mažas mažulytis pasiekimas, bet jis mano vaiko. Stengiuosi bet kokį  teigiamą postūmį pastebėti ir pagirti. Žinau, kad šis periodas  - nuostabiausias. Tad, kol vaikas su manimi, mes  vieni kitais stengiamės džiaugtis. Mėgstame kuo daugiau laisvalaikio praleisti drauge, net ūkinius darbelius paverčiame tam tikra žaidimo forma: pvz. kol tėtė kasa bulves, mes jas surenkame ir iš bulvių sudedame kokį nors piešinuką (galima ant pievos bet kaip išpilti, kad džiūtų, bet figūriškai juk įdomiau).

Kartais man kyla klausimas: kodėl visur rašoma tik apie nuo gimimo ir iki  ikimokyklinio amžiaus vaikų vargus ir džiaugsmus? Mokyklinio amžiaus vaikams jau nereikia padėti? Jau jie tiek savarankiški, kad tėvai tik ryte pasako „labas rytas“ , o vakare „labanaktis“?  Jei taip dauguma mano, tai norėčiau paprieštarauti: kai vaikas ėjo į darželį, tikrai aš tiek nesidomėjau apie darželio veiklą. Dabar mes turime kartu mokytis ir kaip visiems sakau: „pernai mes baigėme pirmą klasę“.

Kuo vyresni vaikai, tuo man atrodo, atsiranda didesnis bendravimo ryšys. Manau, kad tėvai ir vaikai auga drauge. Neslėpsiu, labai daug išmokau iš vaiko, ne tik jis iš mūsų.

Išmokome planuoti laiką (ko nereikėjo iki tol). Vaikui primenu, kad kuo daugiau padarytų klasėje, kad  nepadaryti  klasės darbeliai netaptų namų darbais.  Vaikas jau beveik suprato, kad laisvą minutę reikia išnaudoti produktyviai, nes vėliau seka kita veikla ir ko nors neatlikus veiklos eigos grandinėje, nelieka laiko vakare pažaisti su  kaimynų vaikiukais. Kartais net važiavimą į anglų mokyklėlę išnaudoja pradinės mokyklos namų darbų padarymui.

Išmokome/mokomės  pareigingumo/tvarkingumo. Iš vakaro vaikas įprato susiruošti aprangą/reikmenis, tuomet netenka ieškoti ir nereikia pykti ant tėvų, kad jie  neradus mėgiamų pėdkelnių, liepė rengtis nemėgiamomis.

Mūsų blogas bus apie mokinukės pasiekimus. Pasiekimai bus iš visų sričių: mokyklos, mokyklėlių,  kelionių (nebūtinai į tolimąją Ispaniją, gali būti į gretimą kaimuką). Rašysime ir apie  darbukus: tėveliams galima/reikia padėti kasti bulves, nes jei jiems padėsi, jie  bus nepavargę ir galės nuvežti į vandens parką, jei kambariukai bus sutvarkyti, mamai nereikės tvarkyti ir ji galės su vaiku  važiuoti  pasivažinėti su dviračiais ir t.t. Tad bandysime į rimtus dalykus žiūrėti žaismingai ir savanoriškai mokysimės  paslaugumo, savarankiškumo, pareigingumo.