Taip jau gavosi, kad paskutiniai Advento kalendoriaus herojai (22,23,24) atėjo kartu, kai kurie kažkiek pavėlavę. Bet tai nėra svarbu, svarbu, kad jie mus lankė, mus mokė, mums padėjo išmokti, kad reikia ne tik laukti dovanų, bet ir patiems dovanoti. Dovanoti yra smagiau. Dovanoti galima daug ką: morką miško gyventojui, grūdą paukšteliui, šypseną kaimynui, jei reikia, nesitikint atlygio, dovanoti savo pagalbą, savo laiką...
Tapo tradicija dovanoti atvirukus tiems, kurie jų laukia, net ir tiems, kurių nepažįstame, bet jiems dėmesio trūksta. Bent vaikučio piešinuko pagalba suteiksime nuoširdžią šypseną, kuri dažnai pasimeta vingiuotame gyvenimo kelyje.
Labai gera būna susitvarkyti spintą, iš kurios išsiima nebedėvimi drabužiai, bet dar kokybiški, bei juos negėda atiduoti tam, kas dar dėvėtų.
Daug ką galima nuveikti, svarbu, kad tai būtų iš širdies.
Reikia džiaugtis tuo, ką turi, o nepavydėti kaimynui turimo lėktuvo, nes iš tiesų ar tikrai mums reikia lėktuvo?
Ar mums reikia to socialinių tinklų skleidžiamose reklaminėse nuotraukose nuo maisto lūžtančių stalų ir tik fotosesijai skirtų šypsenų? Man tikrai to nereikia. Man reikia buvimo su šeima. Man gera visur, kur mano šeima. Ir nebūtinai mano šeima bus mažiau kokybiška, jei aš savo vaiko nenuvešiu į Pasaulinės reikšmės pramogų parką. Mano vaikas didžiuojasi manimi, kad aš jį išmokinau siuvinėti (paradoksas, bet pati nemoku), didžiuojasi savimi, kad per Kaziuką perka jos dirbinius...
Tad būkime kiek galima daugiau su šeima, dalinkimės buitimi, ji vaikams reikalinga ir būsime laimingesni už internete suvaidintas šypsenas. O jei nesigauna būti laimingais, bandykime vaidinti... Padeda.
Tokios teisingos ir tokios artimos mano širdžiai mintys??
Sėkmės jūsų šeimai.
Jūs nuostabūs.
Kartais jumyse ir mes ieškome įkvėpimo ?