O, taip! Jau beveik Kalėdos! Turbūt dabar jomis džiaugiuosi net labiau nei vaikystėje, nes tuomet tiesiog laukdavau tos ypatingos dienos su vaišėmis, krūva saldumynų ir, žinoma, dovanomis. Bet ta diena taip greitai prabėgdavo ir likdavo liūdesys, kad šventės greitai baigėsi. O suaugusi galiu švęsti nors ir mėnesį, jei jau taip noriu. Žinoma, tai nereiškia, kad kasdien valgau kalakutą bei pakuoju dovanas. Ir be to yra begalės šventiškų darbų, neišbandytų kepinių, nepažiūrėtų (ar jau šimtus kartų matytų, bet vis tiek nuostabių) filmų, romantiškų snieguotų knygų.
Dalį jų sukėliau į Jonytei skirtą Advento kalendorių. Greta smulkių dovanėlių, į maišelius įdėjau ir lapelius, ką svarbaus tą dieną turėtume nuveikti. Kai kurie sprendimai, žinoma, priklausys nuo oro, tad sugalvojau ir alternatyvų. Tarkim, jei nebus sniego, besmegenį gaminsime iš popieriaus ar vatos. Tai bus pirmasis ne tik Jonės, bet ir mano Advento kalendorius, tad tikrai nežinau, kaip mums seksis su kantrybe kasdien atrišti tik po vieną maišelį. Taip pat nežinau, ar jai patiks visos užduotys. O gal apskritai paaiškės, jog ji dar per maža šiam reikalui. Bet pabandysime ir sukaupsime patirties kitiems metams.
Kadangi Advento pradžia jau šį sekmadienį, o kalendorius „veikti“ pradės tik nuo gruodžio 1 d., vainiko pynimo užduotį teko paankstinti. Dabar belieka tikėtis, kad jis sulauks bent Advento pradžios, mat mažoji smalsuolė vis tikrina jo dekorą, bando eglutės spygliukų smailumą ar tiesiog grožisi intensyviai viską glostydama. Sekmdadienį uždegsime pirmąją žvakutę.
Gražaus, ramaus ir sveiko švenčių laukimo!
Ačiū Jums už padrąsinimą. Nebijau, kad kažką sugadins, bijau, kad neliktų nusivylusi, kad užduotys nebūtų labiau orientuotos į mane, nei į vaiką. Bet teks kažkaip suktis?
Labai miela, o per anksti niekada nebūna.
Na tai kas, kad mažoji kažką ir sugadins betyrinėdama, tai kas, kad užduotys nepatiks, ar nebus atliktos.
Visas įdomumas ir yra pati veikla, emocijos, kokios jos bebūtų ir įamžintos akimirkos, kad ir ne tobulos, bet jos jūsų. ❤❤❤