Alina Bronsky - rusų kilmės vokiečių rašytoja, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Romanas "Paskutinė babos Dunjos meilė" 2015 metais buvo nominuotas Vokietijos Metų knygos premijai. Šis romanas - apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metarfora.
Ilgokai nesu skaičiusi knygos, kurią sudaro tik 130 puslapių, ir kurią galima įveikti vienu prisėdimu, per trejetą valandų (vienu prisėdimu tikrai neįveikiau, mat šiuo karantininiu laikotarpiu ir taip akys baigia išvarvėt nuo nuotolinio darbo prie kompiuterio). Veiksmas vyksta Černobylio zonos viename iš kaimų, po katastrofos praėjus jau kuriam laikui, kai į savo radioaktyvius namus gyventi grįžta baba Dunja. Babai Dunjai - virš 80. Kaime gyvena ir daugiau gyventojų, kurie daugelis jau vyresnio amžiaus.Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės, kurie nusprendžia čia apsigyventi. Tai tampa tikru išbandymu kaimo bendruomenei. Išties, ne pats siužetas šioje knygoje sužavėjo, bet tai, kaip ji parašyta: paprastai, tiesmukiškai, nuoširdžiai, nevyniojant tiesos į vatą. Patiko tai, kaip atskleista seno žmogaus gyvenimas, tiek materialusis, tiek vidinis, dvasinis. Skaitydama romaną, nejučia prisiminiau savo močiutę, ir pagalvojau, kad išties yra nemažai panašumų. Tie "seno kirpimo" senukai buvo ypatingi, turintys keistumų, bet ištikimi savo vertybėms.
Tikrai labai rekomenduoju šią knygą. Tai - viena geriausių paskutiniu metu mano skaitytų knygų. Beje, ši knyga priklauso serijai "keliautojai laiku" (tai ES remiamas vertimų projektas, kuris vienija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius, atveriančius netikėtą istorijos perspektyvą. Serijoje - aštuonios knygos, kurias skaitydami galėsite pakeliauti laiku - nuo tolimiausios praeities iki šių dienų").
Skaičiau ir aš šią knygą, labai patiko.