A. Solter "Ašaros ir pykčio priepuoliai"

A. Solter "Ašaros ir pykčio priepuoliai"

14. Jan 21:46 Profesionali Mama Profesionali Mama

Kviečiu skaityti knygos apžvalgą:

Pavadinimas - Ašaros ir pykčio priepuoliai: ką daryti, kai kūdikiai ir vaikai verkia
Autorius - Aletha J. Solter
Leidėjas - Žmogaus psichologijos studija
Leidimo metai - 2018 
Puslapių skaičius - 144 
Ar skaityčiau dar kartą - Taip. Tai labai puiki ir vertinga knyga būsimiems ir esamiems tėveliams, kurie augina vaikus iki 8 metų. Ji taip pat pravers visiems, kas nori daugiau sužinoti apie verkimo reikšmę žmogaus organizmui

Iš pat pradžių noriu pasakyti, jog tai nėra lengva knyga. Galbūt todėl, jog tėvams nėra lengva, kai vaikai verkia. Gal ir todėl, kad, apskritai, verkimas ir ašaros yra nelengva ir dažnam gėdinga tema. Asmeniškai man, tai vienas didžiausių iššūkių motinystėje - žūt būt nuraminti verkiantį vaiką.

Šią nedidelę, tačiau labai vertingą knygą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiami faktai apie verkimą ir pyktį. Antroje ir trečioje nagrinėjamas kūdikių ir vaikų verkimas, suskirstant pagal amžių - nuo gimimo iki metų, ir nuo metų iki aštuonerių metų amžiaus. O ketvirtoje dalyje pateikiami praktiniai pavyzdžiai ir tėvų atsiliepimai.

Autorė yra mokslininkė, įkūrusi Aware Parenting Institute, dviejų vaikų mama, parašiusi penkias knygas ir pastaruosius 25-erius metus tyrinėjusi vaikų verkimą. Šioje strityje padariusi ne vieną įžvalgą ir atradimą, kokią įtaką verksmas daro vaiko raidai. Knygoje taip pat pateikiama daugybė nuorodų į įvairius šaltinius: straipsnius, knygas ir kitą literatūrą.

A. Solter savo auklėjimo filosofiją pavadino sąmoninga tėvyste, kuri apjungia prieraišiąją tėvystę, drausminimą be bausmių ir verkimo priėmimą. Ši filosofija atskleidžia visiškai naują požiūrį į vaikų verkimą. Ne, tai nėra verkiančio vaiko ignoravimas, ir tai nėra siekis bet kokia kaina nuraminti verkiantį vaiką. Autorė siūlo į kiekvieną verksmą nedelsiant ir jautriai reaguoti. Net keliose knygos vietose pabrėžiama, jog ši praktika turi būti taikoma tik tuo atveju, kai visi kiti vaiko poreikiai yra patenkinti ir jis neverkia dėl ligos ar skausmo. A. Solter griežtai pasisako prieš vaiko palikimą išsiverkti vienam (kas Lietuvoje yra gana populiaru ir dažnai rekomenduojama) ir teigia, jog paliekant kūdikį verkti vieną, kad ir penkioms minutėms, yra padaroma didelė žala.

Verksmas - tai vienas iš esminių kūdikio poreikių nuo pat gimimo akimirkos. Verkimas yra gyvybiškai svarbus, todėl suaugusieji neturi stabdyti vaikų verkimo ir pykčio proveržių, kadangi tai yra natūrali reakcija į stresą.

"Nesvarbu, kas sukėlė stresą, vaikas nesijaus geriau, kol jam nebus leista verkti ir pykti tiek, kiek jam reikia."

Taigi, ką reikia daryti, kai visi poreikiai yra patenkinti, o vaikas vistiek verkia? Pirmiausia, vaiko ašaras ir pyktį reikia priimti besąlygiškai, kaip ir kitas jo emocijas. Tačiau, dažnai tėvai neleidžia savo vaikams pykti ir verkti, nes tiesiog nesupranta verkimo mechanizmo svarbos. Šioje knygoje tai labai išsamiai paaiškinta. Viena iš pagrindinių šios knygos minčių yra, jog verkimas - tai pasekmė, o ne priežastis.

"Tikslas yra ne nuraminti verkiantį vaiką, bet sumažinti tai, kas jiems kelia stresą."

Sakysite, argi vaikai patiria stresą, juk jie gyvena be jokių rūpesčių? Mūsų, suaugusiųjų akimis žiūrint, gal taip ir atrodo, bet autorė pateikia vertingų įžvalgų, kad, rodos, net ir nereikšmingi dalykai gali tapti streso šaltiniu. Laisvai išsiverkti saugioje aplinkoje, sveika tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.

"Pagrindinė šios knygos prielaida, kad verkimas bet kokio amžiaus žmonėms padeda atsikratyti streso."

Paprastai, kai visi poreikiai patenkinti, o vaikas vis tiek verkia, tėvai taiko du būdus: arba ingnoruoja (nekreipia dėmesio), arba imasi visokių priemonių (duoda čiulptuką, sūpuoja, žindo, niūniuoja ir pan.). Autorė pateikia konkrečius pavyzdžius, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose, bei, kaip atpažinti, kada vaikas verkia dėl patiriamo streso. Knygoje paneigiamas įsišaknijęs mitas, jog verkiantis vaikas manipuliuoja savo tėvais. Būtent suaugusiems, ko gero, sunkiausia pakeisti požiūrį į verkimą.

Taip pat, šią knygą labai rekomenduoju perskaityti, jei ieškote atsakymų į šiuos klausimus:

  • Kaip padėti, jei kūdikis patyrė gimdymo traumą?
  • Kaip kūdikystėje sumažinti stresą, kuris yra verkimo priežastis ir kas nutinka, kai vaikui neleidžiama verkti, kai jam to reikia?
  • Kodėl vaikas zirzia visą dieną? 
  • Kodėl vaikai neverkia darželyje, o grįžę namo "atsigriebia"? 
  • Kaip padėti vaikui išmiegoti visą naktį, jo netreniruojant ir neignoruojant? 
  • Ką daryti vaikui užsigavus fiziškai?
  • Kaip reaguoti, jei, paliekamas darželyje ar su kitais asmenimis, vaikas verkia? 
  • Kodėl vaikas mušasi ar kandžiojasi? 
  • Kodėl susiformuoja pakaitinis prieraišumas tam tikriems daiktams (čiulptukui, merliukui, žaisliukui, nykščiui, mamos krūtinei) ir kaip šių įpročių atsisakyti? 
  • Kodėl bausmės, pakeltas balsas ir "minutės pertraukėlės"(taip yra vadinamas auklėjimo metodas, kai vaikas nusiunčiamas pabūti vienas kambaryje, ar turi ramiai pasėdėti ant kėdutės) yra neveiksmingos?
  • Kaip padėti vaikams, patyrusiems išgąstį, šoką ar emocinę traumą?
  • Kaip tėvams susitvarkyti su savo jausmais, kuriuos sukelia pykstantis ir verkiantis vaikas?

20190114214518-15790.jpg

Dar šioje knygoje gana išsamiai paliesta žindymo tema. Žindymas - labai švelnus ir geras būdas nuraminti vaikui, tačiau autorė pataria juo nepiktnaudžiauti ir vaikui leisti išreikšti skausmingas emocijas.

"Žindymas neturėtų tapti raminimo būdu, kai vaikui reikia verkiant atsikratyti įtampos."

Atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina, jog emocijų slopinimas turi įtakos žmogaus psichologinei ir fizinei sveikatai. Todėl verkimas čia gali labai pasitarnauti.

"Apsišvietę gydytojai ateityje galės duoti tokius patarimus, kaip išlaikyti gerą sveikatą:" Valgykite daug vaisių ir daržovių, daug judėkite ir bent kartą į savaitę gerai paverkite!"

Ir nuostabiausia yra tai, šios mokslininkės teigimu, jog neigiamus streso padarinius organizmui galima pašalinti labai paprastai.

"Svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti šioje knygoje, kad emocines, elgesio problemas ir su stresu susijusias ligas sukelia ne pats stresas, bet natūralių gydančių mechanizmų (ypač verkimo ir pykimo, kurie padeda po streso atkurti fiziologinę ir psichologinę pusiausvyrą) slopinimas."

Ir iš tiesų, ko gero kiekvienas atsimename situacijų, kai iš širdies išsiverkus, ateina palengvėjimas ir ramybė. O jei dar šalia yra žmogus, ant kurio peties galime tai padaryti..., tad savo vaikams būkime tuo žmogumi.

Mano pastabos:

  • Autorė teigia, jog per dažnas žindymas gali įtakoti valgymo sutrikimus, tačiau nėra jokios nuorodos į tyrimus ar mokslinio pagrindimo.
  • Teigiama, jog dažnai žindomas kūdikis gali persivalgyti ir todėl atsiranda virškinimo sutrikimai. 
  • Rašoma, jog nykščio ar čiulptuko čiulpimas, ateityje gali išsivystyti į priklausomybę, tačiau taip pat pasigedau nuorodos į tyrimus.