3 Kartas atgal. DĖDE, DĖDE!

3 Kartas atgal. DĖDE, DĖDE!

                      Taip, taip! Jūs paklausit manęs, ar kakava su Luku buvo skani ir tikėsitės teigiamo atsakymo? O aš? O ką aš? Aš pasakysiu, kad mano Lukas susirgęs! Taip, kad susirgęs. Kad kakava neišgerta atšalo. Kad nesusitikom! Bet tik pasveiks ir iškart į kavinę, juk dėl pasimatymo jau susitarta! Taigi trumpam pamirštam tą kakavos skonį ir einam pamuzikuoti.

                      Pamenat? Mes jau kalbėjom apie blynus, apie knygas ir skanumynus. Bet dar nekalbėjom apie muziką. „10 kartų atgal“ tikslas ne tik man išmokti rašyti (gerai skamba, ką?), gal tiksliau reikėtų sakyti numalšinti norą rašyti, dėstyti mintis, argumentuoti, bet ir prisiminti. Prisiminti tai kas buvo, ne tai, kas yra. Truputį nusižengiu savo susikurtom taisyklėm ir šį kartą, pasitelkdama muziką, pasakoju apie tai, kas vyksta dabar. Na čia tik kol Lukas serga.

Tai kas gi dabar vyksta?

                      Su vyru kiekvieną ketvirtadienį darom muzikinius akordeono vakarus. Kviečiam vaikus su tėvais kartu muzikuoti, dainuoti, komunikuoti, tobulėti, girdėti ir bendrauti. Tokių ketvirtadienių buvo gal 10, bijau sumeluot. Nemeluosiu tik dėl to, kad jie visi buvo ypatingi. Būtent, kad ypatingi. Nes žodžiai – faini, linksmi, draugiški čia tiesiog netinka. Kiekvieną ketvirtadienį ieškom vaikų, kurie nori prie mūsų prisijungti. Pamenu pirmąjį. Buvo tiek daug norinčių, kad nežinojom, kaip elgtis! Skambina ir klausia ar yra vietos. O kaip tą vietą skaičiuot? Tiesiog vizualiai, bandant įsivaizduoti, kaip atrodys vienoks ar kitoks skaičius vaikų, ar kai įsismarkuos, ar kaip?

                      Tą kartą mūsų buvo daug. Po ilgos pertraukos skelbdama nuovargį net mano gerklė užkimo. Seniau visada tą darydavo penktadieniais, o čia va viena diena anksčiau sugalvojo. Šokom, dainavom, plojom, susipažinom, verkėm, nes išsigandom akordeono, bėgom žaist, nes įdomiau žaislai buvo. Ir panašiai. Kitus kartus mūsų buvo mažiau. Sąmoningai mažiau. Ir dėl to, kad balso gaila, ir kad vietos maža.

                      Tą pirmąjį kartą į užsiėmimą atėjo tokia mergaitė.  Jeigu jums reiktų nupiešt mergaitę, kaip ją pieštumėt? Aš būtinai ją pieščiau su dviem kasom. Ta mergaitė priešingai, visada turi vieną kasą ant galvos viršaus. Sakysit, tai prie ko tas klausimas, kaip pieštum mergaitę? Prie to, kad tos dvi kasos man nuo šiol jau nebe taip simbolizuoja mergaites, dabar man ta viena kasa ant galvos rodos lyg pats gražiausias mergaitės portretas.

Susipažinkite!

Su tokia kasa vaikšto mūsų muzikantė Evita. „3 Karto“ atgal herojė. Ne kartą klausiau kiek Evitai metų ir, tiesą sakant, nepamenu. Bet apie 2m. Tai kaip aš mėgstu sakyt – jau visas žmogus. Tai vat tas mažas žmogus per visus mūsų ketvirtadienius nebuvo užsiėmime tik vieną kartą. Nes buvo cirke. Bet irgi kaip smagu, taip, Evita? Daugiau visus kartus aktyviai dalyvavo.

                      Į užsiėmimus ateina daug vaikų, daugelis jau tų pačių. Lukas, Amelija, Izabelė, Žemyna. Ateina ir antrosios studijos vaikai ir jie visi nuostabūs. Bet Evita yra tiesiog kitokia. Būna tokių vaikų, kuriuos iš to patikimo norisi taip apkabinus, tiksliau rankom suspaudus, iš meilės purtyti. Suprantu, kad skamba, taip nejaukiai, bet man kaip tik jauku. Nes taip papurtai ir prisispaudi, jam pasidaro juokinga ir vėl prisispaudi, ir vėl juokinga. Kažkaip taip. Bet būna vaikų, į kuriuos norisi tiesiog žiūrėti. Tai va Evita iš tų. Aišku ji ir iš tų, kuri nesileistų apkabinama ir iš meilės papurtoma. Ji laikosi atstumo. Taip net pavadinčiau kažkaip aristokratiškai. Nerandu geresnio žodžio. Ji jau nuo kokios trečios pamokos įsimylėjo mano vyrą Andrių. Ir vadina jį DĖDE. Jei būtų vyresnė, net sunerimčiau. Bet pamenat, kiek kartų mokykloj jums patikdavo koks gražus mokytojas? Ji visada į jį žiūri tokiu mąsliu, rimtu, gerbiančiu žvilgsniu, kad net aš taip nemoku. Ji mato jame autoritetą, vyresnį žmogų, kurį reikia gerbti. Ji mato jame mokytoją, kuris ją moko, beje, juk į pamoką ir atėjo. Ji nėra užsiėmime verkusi, ji nėra dėl kažko pykusi. Jai neatsibosta viskas greičiau, nei turėtų. Ji nesidrąsko, jei kažko negauna.

Ji muzikuoja.

Ji dainuoja.

Ji klausosi.

Ji girdi.

Ji atkartoja.

Ji nesinervoja.

Ji stebi.

Jos kasa linguoja į taktą, o sijonas santūriai sukasi.

Arba jei paprasčiau – ji mokosi. Nes ji to ir atėjo.

                      Evitos mama sakė, kad ji tokia pati, kai ir ji vaikystėje buvo. Stebinti, rami, kažkiek drovi, bet smalsi. Bet svarbiausias čia paminėtas dalykas – TO JI IR ATĖJO.

                      Aš žinau, kad tie, kurių vaikai ramūs nesupras, kaip galima būt neramiems. Ir atvirkščiai. Aš žinau, kad taip ir turi būti. Žinau, kad visi skirtingi. Kad ne visiems viskas turi patikti. Žinau. Bet žinau ir tai, kad mokytis būti tokiems, kaip Evita yra tiesiog būtina. Būtina mokytis dalintis. Būtina mokytis gerbti vaikus ir užsiėmimo mokytojus. Būtina netrukdyti, o jei trukdai – išeiti už durų. Nes juk tau nepatinka, kai trukdo kiti? Būtina tiesiog mokytis toje vietoje veikti tai, ko ir atėjai. Kaip jau ir sakiau. Bent jau bandyti mokytis, nesakau, kad būdami dviejų metų jie jau privalo mokėti. Sakau turi mokytis. O to kartais taip trūksta. Būna, kad net ne kartais. Bet kur, nebūtinai muzikiniam ketvirtadienyje. Kur tu bebūtum. Jei Evita elgtųsi kitaip, galbūt jos nė neatsiminčiau, o dabar pamiršt negaliu.

                      Mano vyras labai mėgsta pagerbti į užsiėmimus atėjusius tėčius, mat jie dažniausia visur mažiau aktyvūs. Plojimų būna daug. Tėčių nelabai. O gal kitą kartą Evita gali ateiti į užsiėmimą ir su tėčiu, ir su mama? O tada mūsų dvi šeimos po visko ramiai, kaip mus moko Evita, išgers arbatos? Ką manot? Jūs savo patirtimi su mumis pasidalinsit, kaip reikia tokį vaiką auginti, o aš vėliau papasakosiu jums, mano skaitytojai.

Dėdė bus, o tu, Evita, būsi?

Ir būtinai būk su savo viena kasa ant viršugalvio, be jos jau tavęs nebeįsivaizduoju. Būk rami, gera ir besiklausanti. Būk kitiems pavyzdys. Būk muzikali, būk savimi.

Netobula auklėtoja, Toma Beržonskienė