27 kūdikio raidos savaitė: 6-ojo mėnesio proga – pirmasis dantukas

Deimantės kūdikystės kalendoriuje mini sukaktis – ½ 1-ojo gimtadienio. Įrašo pagrindinėje nuotraukoje matote, kaip keitėsi mano mažylė.

Apsilankymo pas gydytoją reziumė:

- Deimantė sveria 9,2 kg (+600 g per mėnesį ir +5500 g prie gimimo svorio), ūgis – 71 cm (+1 cm per mėnesį ir +18 cm prie gimimo ūgio);

- gydytoja rekomendavo pradėti primaitinimą, bet jei susiklostytų makalainių nevalgymo aplinkybės per prievartą nemaitinti. Priminsiu, kad iki šiol maitinu savo pienu. Anot gydytojos, Deimantė turi savo svorio rezervų;

- taip pat gydytoja paskyrė apsilankymą kitą, 7 mėnesį, kad pirmą kartą atliktų Deimantei kraujo tyrimus;

- uždavėme gydytojai klausimų apie tai, kokiais vaistais mažinti pakilusią temperatūrą, kokiems simptomams esant vykti į ligoninę, paprašėme parodyti kaip laikyti Deimantę, jei ji springtų. Šie klausimai parūpo todėl, kad per šiuos 6 mėnesius dar nesame atsidūrę situacijoje, kai smarkiai pakiltų Deimantei temperatūra ar ji springtų, todėl norėjome atitinkamos gydytojos konsultacijos; pasiteiravome, ar nereikėtų Deimantės parodyti dar kokiems nors gydytojams-specialistams (pvz.; akių gydytojui). Gydytoja pasidomėjo mūsų, mūsų tėvų regėjimu, kadangi matome gerai, nusiskundimų dėl Deimantės regėjimo kol kas neturime, todėl rodytis akių gydytojui nereikia;

- gydytoja apžiūrą apibendrino pasakymu, kad neturi prie ko prikibti. Tai, žinoma, mus, tėvus, džiugina.

Pirmosios makalainės iš bulvės valgymo laukimą ir valgymą iliustruoja nuotrauka apačioje. Mano nustebimui Deimantė labai noriai ragavo bulvę tiek pirmąją dieną, tiek kitomis dienomis. Pridurčiau, kad Deimantė sugeba valgyti tvarkingai, tad įamžinti jos apsidrabsčiusios koše dar neteko.

Jei Deimantės gebėjimai valgyti košę džiugina, tai apie savo pasiekimus paruošti tą košę gal ir nutylėčiau. Pirmiausia, man sunku sėkmingai košės trinimo procese sukontroliuoti košės tirštumą. Antra, sudėtinga primaitinimo laiką įtraukti į dienos rėžimo tinkamą laiką: sykį tuo laiku, kuriuo planavau ruošti košę, Deimantė dar nebuvo alkana, tačiau kitą kartą – Deimantė jau buvo išalkusi, o košė dar neruošta, tad teko duoti savo pieno. Labai nenorėčiau teisinti košės neparuošimą laiku savo pieno davimu, tad tikrai turiu pasitempti primaitindama savo mažylę.

Šią savaitę Deimantė mus juokino savo naujai išmokta poza – gulėdama ant pilvo smakrą išmoko paremti į savo suglaustas rankas. Taip pat šiek tiek pasikeitė jos garsų intonacijos. Pavyzdžiui, tardama balsius a, e, ji juos sako tarytum stebėdamasi, tikslindamasi. Na, taip lyg mes, suaugusieji, sakytume ak, ech.

Žinoma, svarbiausias savaitės įvykis – pirmojo dantuko atsiradimas. Kai kam nors pasidžiaugiu, kad Deimantė jau turi dantuką, sulaukiu paklausimo, ar skaudžiai dygo. Iš tiesų, neturėjau jokių įtarimų, kad dygsta dantukas. Kai Deimantė žįsdama man porą sykių įkando, aš puoliau pirštu liesti jos dantenas ir pajutau šiurkštumą.

Tas džiaugsmas surasti pirmąjį dantuką man turbūt buvo didesnis nei išvydus pirmąją Deimantės šypseną. Tiesa, ankstesniame savo įraše pasakojau apie Deimantės slogą ir vienadienę nedidelę temperatūrą. Tuokart buvau įsitikinusi, kad Deimantė slogą pasigavo nuo manęs, o dabar, žinodama, kad išdygo dantukas, pagalvoju, kad sloga ir temperatūra galbūt buvo būtent dėl dantuko dygimo. Beje, pirmasis Deimantės dantukas – apatinis centrinis kandis – išdygo pagal literatūroje aprašomą pirmųjų dantų dygimo schemą. Bus įdomu sulaukti kitų dantukų. Labai tikiuosi, kad tai ir vėl bus netikėta ir be didelių dygimo sunkumų.

Šią savaitę šiek tiek gilinausi į kūdikių gestų kalbą. Kad tokia kalba egzistuoja sužinojau iš ligoninėje gauto kūdikio dienoraščio. Tuomet man atrodė, kad mokyti ir bandyti susikalbėti su kūdikių gestų kalba – kažkas neįtikėtino. Pasirodo, 6 mėnuo – tai tas laikotarpis, kada jau galima pradėti savo kūdikį mokyti ženklų kalbos.

Galbūt jūs praktikavote bandymą susikalbėti su savo kūdikiu gestais? Man kol kas labiau aiški tos kūdikių gestų kalbos nauda, tačiau praktinis kalbos mokymas atrodo sudėtingas procesas. Pabandžiau įvertinti, ar Deimantės ir mano bendravime yra kokių nors tokio susikalbėjimo užuomazgų. Galėčiau paminėti, kad nuo jos naujagimystės aš jai rodau virš jos lovytės kabantį paveikslą ir pasakoju, kad angelas geria arbatą. Gal tai tik sutapimas, bet Deimantė žiūrėdama į tą paveikslą ir klausydama tų pačių mano žodžių visada pradeda šypsotis. Kitas pavyzdys: Deimantei kaskart lašindama vitaminą D taip pat pasakoju, klausiu, ar ji nori vitamino D, palenkusi buteliuką sakau „aaaaa...“ ir ji visada pati išsižioja ir jau laukia, kada tie lašiukai įlašės. Kartais atrodo, kad ji supranta, kai ruošiamės eiti į lauką. O aš tikrai labai daug su ja kalbuosi. Kitiems iš šalies tai gal net kvailai atrodo, o ir vyro anądien klausiau, ar neatrodau suvaikėjusi…

Savaitę užbaigėme aplankydami Vilniaus eglutę.