Jei kas nors paprašytų Deimantės dvidešimtąją savaitę apibūdinti viena fraze, toji frazė galėtų būti „olimpinė ramybė“. Savaitė praėjo tarytum nieko Deimantės vystymosi kontekste nebūtų įvykę, todėl norisi prieštarauti dažnam pasakymui, kad kūdikiai keičiasi kasdien. Gali būti ir tai, jog aš nesugebu pastebėti visų Deimantės metamorfozių, o gal dar ir tikiu, kad tam tikru periodu kūdikio kasdienybėje egzistuoja ramybė, žadanti pokyčius kūdikio raidos ateityje.
Vis dėlto naująją savaitę keletas dalykų neliko nepastebėti. Pavyzdžiui, Deimantė įsidrąsino skaudžiai žnaibyti – žnybia kur jai patogu ir turbūt patinka: į ranką, veidą. Deimantė ir toliau vartosi nuo nugaros ant pilvo. Tačiau negaliu perprasti jos naujo įpročio - apsivertusi nuo nugaros ant pilvo ji tuojau pat ima zyzti, o paguldyta atgal ant nugaros ir vėl verčiasi ant pilvo.
Deimantė reaguoja, kai į ją kreipiamės vardu. Tiesa, aš ir anksčiau buvau pradėjusi manyti, kad Deimantė jau sąmoningai supranta savo vardą, tačiau vyras, pašaukęs Deimantę Petro vardu ir Deimantei į tai sureagavus, mane tąkart prajuokino ir įtikino, kad ji tiesiog reaguodavo į bet kokį kalbinimą.
Deimantė ir toliau demonstruoja savo draugiškumą aplinkiniams. Įsiminiau situaciją, kai laikydama ją rankose atidariau duris vieno iš rinkimų kandidato palaikančiai komandai – vyrui ir moteriai. Žinoma, pastarieji ėmė kalbinti Deimantę, bet ši nekreipdama dėmesio į ją kalbinančią moterį, nepaliaujamai koketavo šypsodamasi tik vyrui. Prisiminiau, kad teko girdėti vienos mamos pastebėjimą apie tai, jog jos kūdikis nemėgdavo moterų. O aš, skaitydama apie raidą internete, užfiksavau teiginį, jog būna etapas, kai kūdikiai labiau mėgsta vyrus nei moteris.
Toliau savo įraše noriu skirti vietos aktualiai temai – eiti ar neiti į lauką subjurus orams. Man patinka vadovautis posakiu, jog blogo oro nėra – gali būti tik netinkama apranga. Taip pat dažnai svarstydama, ar eiti į lauką prastesniu oru, pagalvoju apie tai, kad kitą dieną oras gali būti dar blogesnis ir visgi pasiryžtu eiti į lauką. Mažyliams buvimas lauke taip pat svarbus, todėl kaip įmanoma dažniau stengiuosi pavėžinti savo dukrą lauke. O kad buvimas lauke nepabostų, mėgstu keisti apsilankymo vietas.
Taigi pristatau mano mėgstamiausių vietų Vilniuje, tinkamų vaikščioti stumiant vežimą, sąrašą:
Kalvarijų kryžiaus kelias. Šį sakralinės paskirties kelią pamėgau todėl, kad jis arti mano gyvenamosios vietos ir leidžia jaustis tarytum tikrame sename ir paslaptingame miške nepaisant to, kad ši vietovė yra mieste, visai netoliese vienos judriausių Kalvarijų gatvės. Pridurčiau, kad Kalvarijų kryžiaus kelio reljefas kalvotas, todėl norint juo stumdyti kūdikį vežime, reiktų įsitikinti, kad vežimas lankstus ir pravažus. Pasitaikys medžių šaknų, smėlio.
Europos dviračių takas. Takas skirtas dviračiams, tačiau jį pamėgę tiek bėgiojantys, tiek šunis vedžiojantys ar tiesiog vaikščiojantys žmonės. Kai noriu lauke praleisti apie dvi valandas, renkuosi šį taką. Beje, šiltuoju sezonu patartina su vežimu į šį kelią išsiruošti šiokiadienį iki darbo valandų pabaigos. Tuomet tikėtina, kad netrukdydami dviratininkams galėsite stumti vežimą dviračių važiuojamąja dalimi.
Jomanto parkas. Šis parkas gretinant su Kalvarijų kryžiaus keliu yra pakankamai „bohemiškas“. Jei nenorite prasilenkti su rūkančiais ar vartojančiais alkoholį parko lankytojais, šis parkas ne jums. Aš jame lankausi tuomet, kai noriu išvežti savo mažylę į lauką trumpam arba pasirenku šį taką tuomet, kai keliauju iki prekybos centro.
Ozo parkas. Vykstu į šį parką, kai aukščiau aptartos vietovės jau būna aplankytos arba kai norisi ne vaikščioti stumdant vežimą, o tiesiog prisėsti, kūdikiui miegant ką nors paskaityti ir pabūti arčiau gamtos. Parko infrastruktūra (tvenkiniai, takeliai, suoleliai, žaliosios erdvės) pakankama laikui leisti ir su vyresniais vaikais (pavyzdžiui, stebėti antis).
Bernardinų sodas. Čia turbūt nereikia ir komentaro. Kai noriu ištrūkti į miesto centrą, būtinai su Deimante aplankome ir šį sodą.
Vingio parkas. Gaila, kad parkas toli nuo mano gyvenamosios vietos. Jei vairuočiau automobilį, vykčiau į šią vietą dažniau. Tenka prašyti vyro, kad karts nuo karto nuvyktume drauge su Deimante. Parkas nepaprastai gyvas vasaros metu. Šiame parke mėgstame susitikti su kitais, jau vaikų turinčiais ir neturinčiais, draugais.
Žalieji ežerai. Prie Žaliųjų ežerų nuvykti privaloma atėjus rudeniui. Šį rudenį ten nuvykome ir su Deimante, kad galėtų paganyti savo akis po rudeniškas spalvas.
Europos parkas. Europos centro muziejus. Tai man asmeniškai nauja, pirmąkart praėjusią vasarą aplankyta vieta. Didžioji dauguma lankytojų – šeimos. Nežinau, ar tąkart tebuvo atsitiktinumas, bet sutikome daug šeimų vežimuose stumiančių savo neseniai gimusius kūdikius. Parko teritorija ne maža, todėl patys galite planuoti, kiek laiko norite praleisti ir kokias muziejaus skulptūras pamatyti pagal skulptūrų žemėlapį.
Šiuokart tiek mano minčių. Gražios naujos savaitės jums ir jūsų šeimoms!
