Ar jums teko kada girdėti Hedi Lamarr vardą? O Hedviga Kisler ar sako ka nors?
As nesu senosios kino kartos gerbėja ar žinovė. Taip, yra kelios įstrigusios pavardės, bet apie Hedi nežinojau nieko. Tad knyga labai suintrigavo.
Ir knyga nenuvylė, priešingai, sužavėjo. Nesikartosiu ir nerašysiu to, ką rasite visuose knygos aprašymuose knygynuose. Pasakysiu savo nuomonę. Ir net ne nuomonę, o pajautimą.
Visų pirma, bravo autorei. Rašyti biografinį romaną yra labai sudėtinga. Tenka išanalizuoti visus faktus, atskirti pelus nuo grūdų, įsijausti į tam tikro laikotarpio atmosferą, ir dar tenka pasitelkti fantaziją.
Skaitant romaną neįmanoma suprasti, kiek čia išmonės, o kiek tikrosios Hedvigos, bet kad tai neeilinė moteris, akivaizdu.
Net ir būdama visai jaunutė, ji buvo be galo stipri ir išmintinga. O jos gyvenimas spalvingas ir turbūt skausmingas kažkuria prasme... Pasiaukojimas siekiant apsaugoti save ir savo tėvus - santuoka su "Mirties pirkliu" Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, sudėtingi santykiai su vyru: baimė, pagarba, trauka... pažintys su ano meto įtakingaisiais.
Ne ką paprastesni santykiai ir su mama, kuri, matomai, negailėjo gražuolei dukrai kritikos.
Ir ypatingas santykis su tėvu. Manau, tai jam reikia dėkoti už Hedi santūrumą, išmintį ir domėjimasi mokslu.
Hedi ne eilinė gražuolė iš kino ekrano, ji protinga moteris, slepianti išradėjos talentą. Deja, vyrų pasaulyje tenka likti šešėlyje, nes jiems tu esi tik graži dekoracija.
Gėdinga karjeros pradžia, šešios santuokos, skandalinga vaiko įsivaikinimo istorija, ignoruojamas talentas, ir tik po mirties atėjęs mokslininkės pripažinimas. Ir šalia viso to iš pažiūros trapi moteris, bet su stipriu charakteriu, jautria siela ir aštriu protu.
Aš retai kada įsimyliu veikėjus ar patikiu jų autentiškumu. Ypač įtariai žiūriu į istorines asmenybes grožinėje litrratūroje, bet šį sykį susitapatinau, patikėjau ir iš tiesų susidomėjau Hedi.
Pasižiūrėjau tą skandalingąjį filmą, anuomet uždraustą daugelyje šalių. Dabar jis atrodo toks nekaltas ir kelia šypseną. Google ieškojau tų vietų, kur Hedi lankėsi, klausiausi dainų, minimų knygoje. Ir regis išties persikėliau į kitą laikmetį.
Ar norėčiau būti herojės vietoje? Ir taip, ir ne. Iš šalies visa tai atrodo kaip neeilinis nuotykis, spalvotas gyvenimas. Tikrai ne pilka kasdienybė. Bet gal verčiau stabili pilka kasdienybė, nei tokie nuotykiai. Net nežinau. Ypač žiūrint iš šių dienų perspektyvos, kai moterys yra daug laisvesnės būti savimi, kai jos gali vadovauti vyrams, būti matomos ir girdimos. Gal dar ne visur ir ne pilnai yra atsikratyta seksualizuoto moters įvaizdžio, bet palyginus su tuo laikotarpiu, dabar moters gyvenimas yra labai pasikeitęs. Jos padėtis visuomenėje dabar nepriklauso nuo vyrų. Bent jau turi tokią galimybę nepriklausyti...
Knygoje yra tokių gan pikantiškų vietų, į kurias irgi pažiūrėjau dviprasmiškai. Norėjosi ir būti ten, ir tuo pat metu kilo paniekos ar bjaurėjimosi jausmas.
O dar... Dar aš įsimylėjau Vieną. Apie ją esu girdėjusi ne sykį, bet kažkodėl būtent ši knyga privertė į ją pažiūrėti atidžiau.
Dar skaitydama mąsčiau apie karą. Man visada atrodė, kad karas yra kažkas netikėto, siurrealaus, ateinančio staiga ir traiškančio savo galia. Bet ne. Pasirodo, karas yra tiesiog eilinis gyvenimo įvykis ir žmonės toliau gyvena, toliau patiria savo asmeninius pakilimus ir nuopolius, myli, nekenčia. Taip, tai kitoks gyvenimas, bet nebūna jokių "staiga". Karas įsibrauna į buitį po truputį ir ryja žmogiškumą. Bet net suirutėje atsiranda stiprių žmonių, kurie išlieka savimi.
Knygoje yra akimirka, kai Hedi šoka su savo vyru Fricu Mandlu ir ir jie šypsosi vienas kitam, nors ką tik sužinojo ne pačias geriausias naujienas. Bet atrodo, kad viskas bus suvaldyta, sukontroliuota ir tuoj atsistos į savo vietas...
Knyga paliko gilų įspūdį. Ir dėl atmosferos perteikimo ir dėl Hedi personažo. Ji nėra šių laikų superherojė kaip kad kokia Lara Kroft ar moteris katė, ji net labai žemiška, su savo ydomis, be galo moteriška, trapi, graži. Tačiau nepasipūtusi, nearogantiška. Stipri savo valia, drąsi, nutylinti ir slepianti aštrų protą.
Tokios knygos įkvepia kur kas labiau nei išgalvoti veikėjai išgalvotose istorijose, nes skaitydama supranti, kad visa tai buvo iš tiesų. Gal ne visai taip, kaip pavaizdavo autorius, bet buvo. Tai istorija apie tikrą asmenybę, kuri tik įrodo, kad moterys gali būti ne tik gražios dekoracijos vyrų pasaulyje. Nors jų įtaka dažnai nepelnytai užmiršama, įkvepia žinojimas, kad nepaisant visko, galima pasiekti daug.
Už knygą dėkoju Mamyčių klubui ir leidyklai BALTO.
