Tai pats prasčiausias mano girdėtas argumentas. Ir aš nei smerkiu, nei palaikau tokį požiūrį, gal palikim tai spręsti mamoms, tik noriu pakalbėti apie mitą, kad neva ilgai žindant, greičiau "susidėvi" krūtys.
Krūtinę šiaip jau pakoreguoja nėštumas. Priaugama svorio, padidėja pieno liaukos, o pagimdžius ir nežindant kūdikio, pieno liaukos staigiai užsiveria, susitraukia ir lieka kaboti odos perteklius. O kas vyksta žindant? Padidėjusioms pieno liaukoms vietą užleidžia riebalinis audinys. Žindant ilgiau, riebalinis sluoksnis atsistato, o pieno liaukos užsiveria palaipsniui, nepatiriant didesnių pokyčių.
Tai visgi kas labiausiai kenkia krūtų išvaizdai? Tai nenatūralus, negamtiškas elgesys. Pieno nusitraukimai, buteliukai, retas, pagal grafiką žindymas. Kuo mažiau krūtinės dydis svyruos, tuo mažesnė ir tikimybė, kad ji išsitemps ir nebeliks odos pertekliaus, kuris galėtų kabėti. Vaikai nenutampo krūtų, o kaip tik, dažniau žįsdami normalizuoja jose esantį tūrį ir tarsi "užsisako" pieno nedideliais kiekiais į priekį.
Dar kas labai svarbu, tai taisyklė, vienas maitinimas - viena krūtis. Nes iš pradžių bėga tik liesesnis pienas, kuris skirtas atsigėrimui, o vėliau kūdikis prisikasa iki to galinio pieno, kuris yra riebesnis ir skirtas valgymui.
Tad tikrai nereikia bijoti dažno žindymo. Priežasčių, kodėl moterys to nedaro yra daugybė, bet baimė dėl galimai pasikeisiančios krūtinės išvaizdos yra visiškai nepagrįsta. Aišku, daug kas priklauso ir nuo genetikos, ir nuo fizinio aktyvumo, mitybos, o ir šiaip, laikas eina, mes ne jaunyn, gravitacija irgi daro savo ? Bet jei jau sutikom savo žmogų, į pasaulį išleidom naujus piliečius, tai ta krūtinė, palyginus, tokia smulkmena. Kaip mano vyras sako - "kai susipažinom, tu išvis papų neturėjai, tai galvoji labai čia man rūpi" ?
