#metoo: Tylėti negalima kalbėti

Šiek tiek sekiau paskutinių dienų istoriją apie paviešintą žymaus režisieriaus seksualinio priekabiavimo prie jaunų aktorių atvejį  Lietuvoje. Bet ne apie šią istoriją noriu rašyti. Nesiimsiu vertinti ar imtis teisėjos vaidmens, tačiau šios istorijos kontekste, savyje supratau kelis dalykus šia tema: tokių istorijų ima rastis vis daugiau ir daugiau ir ačiū toms moterims, kurios nepabūgo to paviešinti iki šiol, bei ačiū socialinei medijai, kuri sujungia pasaulį ir leidžia skleisti žinutes tiesiai žmonėms. Ačiū #metoo kampanijai Facebook tinkle, aš skaitydama negalėjau, o gal nesąmoningai netikėjau, kiek daug ir kaip plačiai pasaulyje paplitusi ši problema. Kalbėjimas skatina kalbėjimą. Dar kartą įsitikinu, kad praėjo laikai, kai sekso nebuvo, savižudybių nebuvo, depresijos nebuvo ir jokių problemų žmonės neturėjo, nes tiesiog niekas apie tai nekalbėjo. Tačiau, jei apie tai nekalbi – tai nereiškia, kad tai neegzistuoja. O kodėl nekalbėjo? Manau lygiai dėl tų priežasčių, kodėl nekalba ir dabar, o jei ir kartais išdrįsta prabilti, tai po ilgo laiko tarpo.

Šios istorijos kontekste manęs nenustebino žmonių aktyvumas, nes tokios istorijos iššaukia labai daug įvairių diskusijų. Jų tikėjausi, bet ne tokių. O vaikyti kaip buvo vietom šleikštu skaityti. Aš buvau šokiruota, girdėdama pašiepiančius moteris komentarus, buvo sunku diskutuoti gyvai, nes ir mano aplinkoje mes diskutavome apie šią istoriją. Aš nuoširdžiai nesitikėjau, kad Lietuvoje vis dar tiek daug žmonių, kurie galvoja, kad „ji pati kalta“, „ji pati išprovokavo“, „ko ji ten ėjo?“, „jai reikėjo pagalvoti prieš darant“, „kodėl ji gėrė“, „kodėl ji leido su ja taip elgtis“, „kur jos moralės normos“, tačiau nei vieno komentaro „kodėl JIS lindo“, „kodėl JIS bandė imtis kažko“, „kodėl JIS ten ją kvietė“, „kodėl JIS leido sau taip elgtis“, „kur JO moralės normos“. Ir ši istorija tiesiog parodė vis dar daugelio požiūrį į seksualinio priekabiavimo klausimą apskritai. Istorija su režisieriumi buvo tiesiog lakmuso popierėlis, kuris išryškino tai, kad visuomenė visgi neskiria, kur yra ribos tarp flirto ir seksualinio priekabiavimo.

Jei atvirai, pati mąsčiau apie šią ribą, nes ją labai sunku apibrėžti ir man. Moterys mielos prisiminkite savo ankstyvąją paauglystę, brendimą, vėlyvąją paauglystę ir atsakykite sau, kuriai nors kartą nebuvo pliaukštelėta per užpakalį nepažįstamo ar menkai pažįstamo vyro, kuriai mokykloje nežiūrinėjo po sijonu, kuriai nesistengė grybštelti krūtinės ar nuogesnės kojos vietos, kuriai nepažįstami vaikinai ar vyrai nemėtė seksualių užuominų apie išvaizdą, ar nežiūrėjo į jus gašliu žvilgsniu, o kuriai nesiūlė pasivažinėti į mišką miesto parodyti, o gal net atvirai siūlė „nuveikti ką nors naudingo“ ir „ko čia laužotės, juk malonu“. Jei atsiras tokia, kuri to nepatyrė, aš už Jus labai džiaugiuosi, nes aš patyriau daugelį situacijų. Daugelis burnotojų ant seksualinio priekabiavimo aukų pasakytų, o tai kas čia tokio, juk džiaukis, į tave atkreipė dėmesį vyras, juk tai reiškia, kad patinki. Taigi tave mergina čia. Atsiprašau? 50metis smirdantis dėdulė, mane mergina 16metę, žiūrėdamas gašliu žvilgsniu ar girtas vaikinas, jaučiantis teisę man ant nuogo kelio uždėti ranką ir trintis į mane, nors mes ką tik susipažinome? Ne, nemanau. Man tai nėra merginimas. Man tai yra vyriškos lyties nepilnavertiškumas, kad merginas merginti gali tik įvarydami joms baimės ir šleikštulio ir elementari nepagarba joms.  Ir ne, man nepatinka seksualinę potekstę turintys komplimentai ar komentarai iš man nepažįstamų ar darbinį santykį su manim turinčių vyrų.

Taigi man riba tarp flirto ir seksualinio priekabiavimo peržengiama yra tada, kai nors vienai pusei tai pradeda nepatikti. Ir vyrai, neapsimeskite dar kartą kvailais (nes bent aš tokiais Jūsų nelaikau). Jūs tikrai matote, kai patinkate moteriai ir priverstinis jos „laužimas“ seksualinio pobūdžio veiksmais tik dar labiau ją atstums nuo Jūsų. O jei ji ir rodė ženklus, tačiau kažkuriuo momentu pasakė – STOP, tai ir reiškia stop, o ne „ko laužaisi?“.

Šiuo duotuoju gyvenimo momentu aš žinau, kad tikrai parodyčiau tokiam vyrui, kur vėžiai žiemoja, tačiau kai man buvo 16 metų ar net ir šiek tiek daugiau, labai dažnai jausdavausi pasimetusi ir tuo momentu tikrai nežinodavau kaip elgtis. Atsirasdavo įtampa, nes nežinodavau, ko galiu tikėtis iš vyrų. O jei atstumsiu tą ranką, o jei trenksiu, ar nesulauksiu dar baisesnių pasekmių? Tuomet man vyrai, ypatingai vyresni,atrodė baugūs, neprognozuojami ir nuolat į juos žiūrėjau įtariai. Nu jėga, ane? To ir linkim visom mergaitėms, gyvenančioms šiame pasaulyje. Sėdėti užsidarius, niekur neiti, neduok Dieve pasidažyti, o tuo labiau nueiti pasilinksminti su draugais, nes niekada nežinai, kur tykos koks neprognozuojamas ir labai „mačo“ vyras, kuris puls „merginti“, nu žiauriai šlykščiu būdu. Nes juk moteris pasirodė jo regėjimo lauke tik tam, kad pamalonintų jo akis ir kitas kūno vietas. Nesiplėsiu. O jei dar būsi ir išgėrusi – tai viskas, ant kaktos parašyta „prieinama iškart“. Aš ironizuoju, bet į ciniškus komentarus tiesiog negaliu kitaip reaguoti.  Tai kodėl mes kalbam kaip turi elgtis ar nesilegti moteris, kad nepatirtų seksualinės prievartos ar smurto, kodėl kalbam kaip moteriai apsisaugoti nuo to, tačiau visiškai nekalbam apie smurtautojus? Kodėl atsakomybė yra tik moteryje?

O jei rimtai, paskaičiau keletą psichologų straipsnių apie tai, kaip jaučiasi moteris, kai prie jos priekabiauja. Tai pirmoji jausena yra sutrikimas, antra - pasimetimas, trečia -gėdos jausmas, ketvirta – baimė. Kai kurie klausia „o tai gi jai patiko, juk ji sukikeno“. Juokas yra instintktyvus kūno reagavimas į baimę. Yra dalis moterų, kurios į baimę reaguoja tiesiog sustingdamos arba išleisdamos kažkokius nerišlius garsus. IR VYRAI, TAI NEREIŠKIA SUTIKIMO! Nes nu atsiprašau, bet tikrai pikta girdėti argumentą „ji juk neprieštaravo ir nepasakė ne“.

Mane šokiravo ir bendra statistika: KAS TREČIA moteris pasaulyje patiria seksualinį, fizinį ar kitokį smurtą. KAS TREČIA! Tai reiškia, kad Jūsų aplinkoje 100% yra moteris, pažįstama, o gal net artima Jūsų draugė, mama, sesė, kuri tai patyrė, o gal net patiria dabar. Tik mes nežinome, nes jos gyveno ir dar tebegyvena su gėda, kalte („nes gi pati kalta“) ir kartais su visiškai sutryptu moteriškumu, bei pasitikėjimu savimi. O kai vis dar matau tiek bjaurasties  ir nesupratimo aplink save, komentatorių tarpe, kai matau tamsuolišką požiūri, aš visiškai nesistebiu, kad jos tyli. Ir štai Jums atsakymas į klausimą „kodėl ji prašneko tik po 5 metų?“.

O šias kelias nuotraukas su 2016 m. statistika tiesiog paliksiu čia, pamąstymui. 

 *Su teiginiu "Smurtas prieš moteris yra dažniausiai išprovokuojamas moterų" sutinka 45 % lietuvių.

 * Su teiginiu, kad "Moterys dažniausiai slepia arba atsisako pretenzijų dėl smurto ar išprievartavimo" sutinka 42% lietuvių.

Aš manau viskas vistiek prasideda nuo vaikystės ir auklėjimo. Ačiū jaunesnei kartai, kuri kelia vis daugiau ir daugiau klausimų. Šiame visame sovietiniame cinizmo burbule „cit boba, juk pati prisiprašei, tai ir tylėk dabar“ yra ir džiuginančių pasisakymų iš jaunų vaikinų ir vyrų. Aš noriu užauginti vyrą, kuris gerbs moterį ir rodys jai dėmesį žymiai galantiškesniais būdais, nei gašlus žvilgsnis ar užpakalio grybštelėjimas. Aš labai to noriu. Palinkėkit sėkmės.

P.S. ir linkiu niekam niekam to nepatirti, nes tai tikrai ne pati maloniausia patirtis gyvenime.

P.P.S. Tylėti negalima kalbėti. Kur padėti skyrybos ženklą, pasirinkite patys, bet tikiu, kad netolimoje ateityje, nebereiks rinktis, jis bus ten, kur priklauso.