Tęsiame pasakojimą apie gausios 5 asmenų šeimos kelionę į Odesą.
Pirmose dalyse detaliai aptarėme pasirengimą kelionei bei visą kelionę į priekį, kaip sėkmingai pavyko mums pasiekti kelionės tikslą. Toliau nebesileisime į kiekvienos dienos detales, o papasakosime įspūdžius, juos dėliodami į įvairias temas.
Miestas alsuoja imperialistine didybe ir žavi architektūriniais paminklais
Mūsų kartai, gimusiai 10-20 metų prieš Nepriklausomybę, ir dar vyresniems, Odesa, dėka legendinių filmų, tikrai kelia nemažai sentimentų. Vargu, ar dar rastume miestą tiek apdainuotą ir filmuotą. Odesos kino studijoje kurtų filmų reliktų ir paminklų čia ne vienas ir „Potiomkino“ laiptai, ir paminklas „Dvyliktajai kėdei“ bei žymiosios Deribasavskajos, Arnautskajos ir kitos gatvės.
Rusijos imperijos didybe alsuoja plačios gatvės, bulvarai, parkai, fontanai, rūmų ir kitų pastatų puošybiniai elementai. Bent jau centrinė miesto dalis tikrai statyta „su galva“. XIX a. Odesai tapus vienu svarbiausiu Rusijos imperijos miestu, Odesos gubernatoriai, ypatingai kunigaikštis Rišelje, tikrai negailėjo lėšų miesto statymui ir puoselėjimui. Miesto projektavimui ir statybai buvo kviečiami garsūs prancūzų, italų, austrų architektai. Todėl miesto centras tikrai išmintingai suplanuotas, gatvės suskirstytos kvadratiniais kvartalais, akivaizdžiai neperlenkta su pastatų aukštingumu ir pasirinktas racionalus pastato aukščio ir gatvės pločio santykis. Todėl net ir karščiausią dieną miestas yra gerai ventiliuojamas, o gausybė medžių alėjų ir kitų želdynų suteikia papildomos gaivos. Tuo pačiu miesto centras neklaidus ir lengvai „naviguojamas“.
Kitas klausimas, ar visa ši didybė yra puoselėjama. Jei centrinės Deribasavskajos, Arnautskajos, Puškinskajos, Lanžeronskajos ar Primorskajos gatvės ar bulvarai yra išpuoselėti ir tikrai gali prilygti Paryžiaus Eliziejaus laukams tiek architektūros, tiek visuomeninio gyvenimo aspektais. Bet tik keli žingsniai nuo šių centrinių gatvių, vaizdelis keičiasi – seni pastatai apleisti, parkai seniai beregėję landšafto architekto rankas. Tai kažkiek liūdina, bet tuo pačiu jautiesi kažkaip laisvai ir besididžiuodamas svarstai, ar beregėtum paveldui svarbius apleistus pastatus ir parkus Lietuvoje.
Odesiečiai buvusią Rusijos imperijos didybę bando perkelti ir į šiuolaikinius daugiabučius ar visuomeninės paskirties pastatus. Daugelyje jų atsispindi bangos motyvas, bet jie tokie gigantiški ir griozdiški, kad pasigėrėjimo per daug nekelia, juo labiau sutrinki, kai tokį 20 aukštų 20 laiptinių gigantą išvysti pagrindiniame Ševčenkos miesto parke.
Beje, sovietinio palikimo taip pat apstu pradedant paminklais nežinomam jūreiviui ar kareiviui, Antrojo pasaulinio karo didvyriams, baigiant karinės ginkluotės muziejais.
Turgūs ir kiti apsipirkimo ypatumai
Odesa garsėja turbūt dviem didžiausiais Rytų Europoje turgumis – „Privoz“ ir „7 kilometro“. „Privoz‘as“ pačiame miesto centre šalia geležinkelio stoties – vaisių, daržovių, džiovintų vaisių, riešutų, prieskonių ir šviežios žuvies rojus. Iš šio turgaus nupirktais persikais, slyvomis, baklažanais, paprikomis ir kitomis gėrybėmis mėgavomės visą savaitę. Kiek spėjome patirti dauguma prekiautojų yra perpardavinėtojai, rasti ūkininką prekiaujantį savo produkcija buvo pakankamai sudėtinga. Todėl ir derybos dėl kainos, kaip įprasta kituose rytų turguose sunkiai įmanomos. Įsigijus keletą kilogramų vaisių ir daržovių iš vienos prekeivės ir paprašius bent suapvalinti sumą keliomis grivnomis teko išgirsti: „Ponia, bet aš turbūt vienintelė turguje pasvėriau jums tikslų svorį:)“. Negali ginčytis, nes kai pirkome arbūzą ir melioną iš kaukazietiškos išvaizdos prekiautojo, vyriškis tokiais mikliais judesiais užmeta arbūzą ant svarstyklių ir jį taip pat greitai nuima, kad tikrai nespėsi pamatyti, kiek jis sveria... aišku būtų gerai apskritai matyti svarstykles.
“7 kilometrų” turgus įsikūręs miesto pakraštyje ir tai jau atskiras miestas, o gal net ir visa respublika su savais papročiais ir įstatymais. Turgaus dydis sunkiai suvokiamas ir aprėpiamas, bet mūsų Gariūnai gali slėptis po lapais, nes už minėtą turgų tikrai yra 10 kartų mažesni. Sunkiau būtų pasakyti, kuo šiame turguje neprekiaujama, kiek teko patirti – tai didžiausias Rytų Europoje kontrabandinių prekių turgus. Mums neturėjusiems tikslo apsipirkti ar nežinantiems, ko ieškoti, vaikščioti po tokį turgų nebuvo prasmės, tad, sumokėję 7 grivnas (1 EUR – 10 grivnų, 1 USD – 8 grivnos) už įvažiavimą, tiesiog pasižvalgėme pro mašinos langą. Vargu, ar valstybė kontroliuoja šį „darinį“ ir įsivaizduoja įtaką ekonominiam šešėliui...
Prekybos centrų, kokie jau mums įprasti, tikrai rasite. Tik vieni šiek tiek prabangesni („Para“) su aukštesnėmis kainomis, kiti paprastesni („Obžora“) – pigesni. Daugiau ar mažiau maisto kainos parduotuvėse labai panašios, kaip Lietuvoje. Tačiau priešingai nei Lietuvoje, ten dar labai gyvybingos mažos maisto krautuvėlės, kur yra visko tik po truputį ir mažesnėmis kainomis. Didieji prekybos centrai dar neužgniaužė šios smulkaus verslo srities. Tokių parduotuvėlių tikrai gausu, kaip ir gausu daržovių ir vaisių kioskelių „ant kampo“. Todėl pieno ar daržovių ruošiamai vakarienei galima nusipirkti čia pat už kampo negaištant laiko didžiuosiuose prekybos centruose.
Bevažinėdami po Odesos apylinkes patyrėme, jog arbūzus ir melionus labai racionalu ir smagu pirkti pakelėse. Jais prekiauja patys augintojai praktiškai tiesiai iš lauko. Iš vienos merginos (beje, grynakraujės ukrainietės, kas labai reta, mergina nesistengė kalbėti rusiškai) per du kartus už 40 grivnų nusipirkome 2 arbūzus ir 5 melionus. Mergina net pasiūlė eiti patiems išsirinkti ir nusiskinti iš lauko. Tie vaisiai-daržovės puikiai atlaikė kelionę ir iki Lietuvos. Tiesiog palyginimui turguje už 44 grivnas nusipirkome gal kiek didesnius vieną arbūzą ir melioną, o gesti pradėjo po dviejų dienų bestovėdami šaldytuve.
Suvenyrus patogiausia pirkti kioskeliuose prie pliažo, bent jau pagrindinio miesto pliažo „Lanžeronas“. Miesto centre jie brangesni, o ten, pavyzdžiui, už tris vaikiškas marinistines sukneles sumokėjome 14 EUR, o kompaktą su 100-u dainų apie Odesą – 2 EUR.
Maistas arba kaip gaminome midijas
Jau minėjome, kad iš draugų gavome griežtas rekomendacijas, ką ir kur pirkti. Tad mes nuosekliai tų rekomendacijų laikėmės. Pirkome „Privoz‘e“ ir išbandėme šiame regione paplitusius žuveliukus „bučki“ arba lietuviškai builiai (1 kg – 2 EUR). Ypatingai skani ir lengvai paruošiama žuvis. Gaminome tuo pačiu būdu, kaip kepame stintas ar saliavas – druskytė, pipiriukai ir - į įkaitintą aliejų, net nevoliojome miltuose. Iškepa taip staigiai, kad vos spėji traukti, ką tik įdėtas į keptuvę. Skoniu šis žuveliukas, mūsų galva, nurungia stintas ir saliavas. Vaikai, kurie šiaip stengiasi išvengti žuvies, valgė nepurkštaudami. Namo lauktuvėms keliavo „bučki“ vytinti bei konservuoti pomidorų padaže ir aliejuje. Labai skanu.
Ukraina pyragėlių (pirožki) ir koldūnų (vareniki) kraštas. Mums nurodė taškus, kur Odesoje jie skaniausi. Pirkome keletą rūšių su įvairiausiais įdarais (lašiša, vyšniomis, aviena ir kt.) koldūnų, tad pusryčių klausimas buvo lengvai išspręstas. Raskite vaiką, kuris nevalgo miltinių patiekalų..., o kai tas koldūnas dar tokio dydžio, kaip viena vyšnia, atrodo labai „apetitnai“. Tiesa, jie šiek tiek brangoki, pirkome iš kavinės, tad už 1,5 kg sumokėjome apie 14 EUR. Pyragėlių įvairovė taip pat stebina – su mėsa, obuoliais, saldžia ir nesaldžia varške, daržovėmis ir t.t. ir tikrai nebrangūs – už 10 pyragėlių sumokėdavome apie 4 EUR. Jie puikiai tikdavo dienos užkandžiams keliaujant į pliažą.
Daug gerų dalykų radome Odesos apylinkėse. Vienas iš jų – midijos, kuriomis prekiavo ką tik ištrauktomis iš vandens tiesiog pakelėje. Abejojome, ar pirkti, nes neturėjome žalio supratimo, kaip jas gaminti. Problemą išsprendėme paklausę recepto pačios prekeivės, kuri su tokiu nuoširdumu ir paprastumu mums papasakojo, kad abejonės išsisklaidė – 2,5 kg midijų už 5 EUR keliavo ant mūsų vakarienės stalo. O receptas tikrai labai paprastas – midijas nuplauname ir ištraukiame kyšančią iš kiauto „žolytę“, į puodą pilame pusę stiklinės aliejaus (jei būtų 5 kg reiktų visos stiklinės aliejaus), sudedame supjaustytą česnaką ir žalumynus (ypač tinka petražolės ir krapai), suberiame midijas, uždengiame puodą ir užkaičiame. Kai tik aliejus įkaista, midijos pradeda atsiverti, skysčio padaugėja kelis kartus, dar šlakelis ant viršaus balto vyno, kelios minutės ir midijos paruoštos. Skonis - „nunešantis stogą“ (gal tik saulėgrąžų aliejus turėtų būti pakeistas kitu, mes kito neturėjome), bet dar didesnis džiaugsmas, kad tapome midijų gaminimo ekspertais. Vaikai suvalgė tikrai ne po vieną.
Verta prisiminti, kad vanduo iš čiaupo Odesoje yra nenaudojamas maisto ruošimui, tekdavo pirkti penkialitrius bambalius.
Pusryčiaudavome namuose, pietų metą dažniausiai leisdavome pliaže, tad čia mėgavomės pasiimtais vaisiais ir kitais užkandžiais, o vakare (jei negamindavome midijų) išsiruošdavome į miestą. Maistas kavinėse Odesoje tikrai labai skanus, nesvarbu, kokią prabangią ar neprabangią kavinę pasirinktumėte. Ši sritis Odesoje tikrai verta pagyriamųjų žodžių, o kainos gali būti įvairios. Už lengvus pietus (krevetes, kalmarus, ukrainietiškus barščius, šviežių daržovių salotas ir marinuotų daržovių rinkinį) mūsų šeima nuošaliau nuo centro sumokėjo 17 EUR, o Deribasavskoje restorane už du Mohito ir tris pieniškus kokteilius – 24 EUR. Bet šiame restorane, kai paprašėme atnešti papildomą šaukštelį, jį atnešė ant servetėlės... kitur aptarnavimo kultūra tikrai nedžiugino. Net ir reprezentaciniame nacionalinių patiekalų restorane „Kumaniec“. Mūsų šeimai su mažamečiais vaikais buvo pasiūlytas staliukas rūkomoje salėje, iš šešių pasirinktų patiekalų neturėjo trijų (net ukrainietiškų barščių), tad puikus ir naujas (pvz., marinuotas arbūzas) maisto skonis ir etnografinė aplinka, sunkiai bepataisė įspūdį apie šį restoraną.
Jautiesi (ne)savas arba kodėl nėra turistų
Odesos etnosas tikrai daugiatautis – ukrainiečiai, rusai, žydai, moldavai, bulgarai ir kt. Todėl miesto aura ypatingai liberali ir jautiesi savas šiame mieste. Netgi baltiškai rusiška tarmė nesuponuoja, kad tu esi atvykėlis turistas besisvečiuojantis Odesoje. Daugiau dėmesio sulaukėme dėl trijų vaikų, kaip daugiavaikė šeima bei mažosios keliavimo būdo – tėčiui ant pečių nešynėje-kuprinėje. Trys vaikai Odesoje, kaip supratome iš nuoširdesnių praeivių replikų, dar tikras heroiškumas, kai tuo tarpu Lietuvoje trys vaikai jau tampa norma. Vietiniai, matyt, tiek jau įpratę prie įvairiausių rusų kalbos dialektų, kad net nebesistengia skirstyti žmonių į turistus ir ne. Beje, turistų lankomose vietose daugiausia girdėjome gidus kalbančius rusiškai. Todėl tiek aptarnavimo, tiek kitose turizmo sferose vargu, ar sulauksite paslaugių besišypsančių veidų, dažniausiai, ko nors paklausus sulauksite atsakymo „nieko nežinau“. Akivaizdu, kad nėra jokio motyvacinio postūmio jiems kažką keisti, nes į jų miestą, kol kas plūsta daugiausia turistai iš kaimyninės šalies, kurių žmogiškųjų santykių ir viešo bendravimo sąmonė yra užsikonservavusi XX a. paskutiniuose dešimtmečiuose. Jokio lankstumo, siekio uždirbti daugiau iš turisto, kuris vaikšto atverta pinigine. Jei nustatyta tokia kaina, tai tokia ir bus, jei reikalaujama banke pateikti pasą keičiant valiutą, tai neįrodysi, kad ID kortelė yra toks pat asmens tapatybės dokumentas. Ir tada džiaugiesi ir net didžiuojasi savo šalimi ir tauta – kiek mes pasiekėme ir kaip jau subrendome. Čia yra ta patirtis, kurią parsiveži iš tokių kelionių.
Tęsiant savas-nesavas temą patyrėme daug keisčiausių dalykų, kurie galėjo būti savi, jeigu nebūtume čia, kur dabar esame. Įsitikinimas, kad bandelių pardavėja yra svarbiausias žmogus pasaulyje ir jai nieko nereiškia aprėkti pirkėją, kuris renkasi bandeles ne pagal jos nurodymus, o pagal tai ką mato vitrinoje. Arba vaiką prispaudus gamtiniams reikalams ir iš to „strioko“ užėjus į pirmą pasitaikiusią prišvinkusią aludę, vietoj malonaus pasisveikinimo išgirsti griaudėjimą „zakroite dveri za saboj. Tut kondicionier“. Dar linksmiau – žingsniuoja vyriškis linksmas įkaitęs nuo turbūt jau kažkelinto alaus butelio, dar vieno bebaigiamo vienoje rankoje ir pilno kitoje, mums prieš pat prasilenkiant jis tiesiog ką tik išgertą butelį numeta sau po kojomis. Neištvėrėme: „ponas, juk šiukšliadėžė 5 metrai už jūsų“. Žmogelis nesitikėjo tokio akiplėšiškumo ir sutrikęs atsakė: „pravilno govaritie, tak i sdelaju“ – butelis buvo pakeltas iš išmestas ten, kur jam priklauso. Arba prie pliažo mokamas biotualetas, o prie tos būdelės sėdinti prižiūrėtoja ir renkanti pinigus. O kaip jums toks požiūris: tėtis su viduriniąja mergina keleivių uosto teritorijoje aptiko tikrai labai labai gražų restoraną, įrengtą su mintimi ir stiliumi. Restoranas buvo beveik tuščias, jie užėjo, pasižvalgė ir jau ruošėsi išeiti, kai sulaukė klausimo, ar kažko ieško. Durininkas-sargybinis išgirdęs atsakymą, kad tik šiaip užėjo apsižiūrėti, atrėžė: „tut vam ne muzej, tut guliat nelzia“, jam buvo pasiūlyta: „tak ty i napiši na dveriah čto vhod zapreščion“. Jiems nė motais tokie lankytojai, kurie galbūt apsižvalgę, kitą kartą ateis su didele žmonių kompanija.
Kitas stebinantis aspektas – mašinų parkavimas (oij kaip mes čia atsipūtėme). Visos tos plačios gatvės ir šaligatviai išnaudojami automobilių statymui, mokamo parkavimo miesto centre mes kaip ir nematėme. Ir visada rasi vietą, pavyzdžiui „Potiomkino“ laiptų apačioje. Nors mūsų draugus, gyvenančius ten antrus metus, bet nevairuojančius, gąsdina vietinė eismo kultūra, mūsų tai nė kiek neišgąsdino. Kelių chuliganų ir erelių yra visur, bet iš esmės vairuoti Odesoje gana paprasta. Priešingai nei važiuoti šaligatviais su vaiku vežimėlyje. Labai nedraugiškas miestas vaikiškiems vežimėliams, jei jų ratai nėra dideli – šaligatviai nepritaikyti, nėra nuolydžių, lietaus kanalizacijos grioveliai neuždengti metalinėmis grotelėmis, o jų kelyje sutiksi kas 10 metrų, tad kas 10 metrų ir stringi.
Bet tos pačios plačios gatvės puikiai pasitarnauja dviratininkams ir riedutininkams, smagu žiūrėti, kaip jų tuntai susirenka miesto aikštėse ir džiaugiasi judėjimo laisve. Judėjimo laisve ir nevaržomu gyvenimu gali džiaugtis ir tuntai šunų bei kačių. Jų čia krūvos, bet panašu, kad vietiniai su šiuo reiškiniu susitaikę ir jiems nekyla noro čia įvesti tvarką. Akį traukia ir linksmai nuteikia gatvės orkestrai beliksminnantys miestelėnus ir svečius miesto centrinėse aikštėse, o šypseną tikrai sukelia jaunųjų jūrininkų rikiuotė – labai ji jau priminė pionieriškus laikus.
Laukite tęsinio...
Tapk naujojo projekto VASAROS GIDAS dalyviu
PAGRINDINIS PROJEKTO „VASAROS GIDAS“ RĖMĖJAS
