„Mažojo keliautojo“ kelionės – Odesa (I dalis)

19. Jun 2013, 08:00

Kaip planuoti ir pasirengti kelionei su vaikais? Neabejojame, kad jūs tai žinote iš savo patirties, tad nekantraujame sulaukti jūsų fotoreportažų iš kelionių ir naudingų patarimų naujame projekte "VASAROS GIDAS".

Projekto rėmėjas Mažasis keliautojas dalinasi straipsnių ciklu apie vienos šeimos kelionę į Odesą. Taigi, pradedame...

Atostogų planus pakoregavo netikėtas pasiūlymas - Ech Odesa, mes atvažiuojame!

„Mažojo keliautojo“ gimimas lėmė, kad atostogas šią vasarą planavome kuklias, be didelių išlaidų. Planavome aplankyti gražiausią Lietuvos kampelį – Nidą. Paskutinius kokius 10 metų nesvarbu, ar dar kur keliaujame, ar ne, bet Nidą aplankyti yra privaloma. Tiesiog tokia mūsų šeimos tradicija – nerimsta širdis, jei nenuėjai pušynu savo kasdienių kalnuotų dviejų kilometrų iki jūros, jei neužlipai ant kopų ir nesuvalgei rūkytos žuvies „Pas Joną“. Vasaros negali užskaityti, ji tiesiog neįvyko... Tačiau tradicijas ir taisykles kartais tenka laužyti dėl kilnesnių tikslų ir potyrių. Kuklių ir tradicinių atostogų planus pakoregavo netikėtas draugų pasiūlymas pasinaudoti jų atsotogų metu atsilaisvinusiu nuomojamu butu Odesoje, kai jie grįžta į Lietuvą suplanuotų kasmetinių atostogų.

Daugeliui mūsų kartos žmonių Odesa skamba romantiškai, tačiau dabar šis miestas daugeliui jau atrodo ir pakankamai egzotiškai. Todėl iš pradžių šiek tiek sutrikome, ar tikrai mes su trimis mažamečiais vaikais (11m, 5,5m ir 1,7m) gerai jausimės tokiame dideliame mieste, kaip keliausime per mūsų sąmonėje suformuotas nesaugias šalis ir t.t. Tačiau ilgai nesvarstėmė - butas miesto centre šalia parko, iki pliažo 30 min. pėstute, šilta jūra, pietų saulėje augę ir sunokę vaisiai ir daržovės, šviežia žuvis, o kelionės išlaidos nebus ką didesnės nei savaitės poilsio Nidoje. Ech Odesa, mes atvažiuojame!!!

Kelionės planavimas ir pasirengimas

Greitai priimtas sprendimas keisti atostogų planus, greitai vertė priimti sprendimus ir planuojant kelionę. Keletas pasvarstymų kokia transporto priemone keliauti (lėktuvu – labai brangu ir nėra tiesioginio susisiekimo, be to, jau per vėlu sužvejoti pigius bilietus; traukiniu – gal ir nieko, mūsų šeimai būtų atsėję apie 1500 litų, bet esi įspraustas į laiko rėmus, kelionė ilga, trunkanti beveik parą ir varžanti, o grįžtant atgal dar tektų praleisti Minske 6 valandas – gali būti didelė kankynė; automobiliu – kuras nebrangus, atstumas apie 1200 km, mums mėgstatiems nesėdėti vietoje ir nekurti rutinos, automobilis tikrai pravers – nevaržys laisvės ir leis daugiau pamatyti).

Tad keliausime automobiliu. Kitas klausimas - per Lenkiją ar Baltarusiją. Nei viena, nei kita šalis nėra patraukli transitui. Vienur nenuspėjama muitinė, bet trumpesnis kelias ir pigesnis kuras, kitur sieną gal kirsime ir lengviau, bet brangiau mokėsime už kurą ir keliausime ilgiau. Vėl gi trumpa apklausa aplinkinių, kuro kainos, kelių būklės ir atstumo įvertinimas – pasirenkame maršrutą per Baltarusiją.

Sprendimą priėmėme tikrai neužtikrintai, nes labai bijojome užstrigti muitinėje – nieko nėra blogiau kaip keliauti stovint ir dar kelionės pradžioje, kai priekyje dar daugiau nei 1000 kilometrų. Tačiau Baltarusija keliaujantiems su mažamečiais vaikais yra labai draugiška, bent jau jų muitinė – vaikai iki trejų metų pasienio punktus kerta be eilės!!! Vat taip vat . Tai mes išsiaiškinome prieš pat kelionę ir šis faktas mums tikrai labai gelbėjo. Ukrainos sieną kirsti be eilės galima tik, jeigu jūsų automobilyje yra vaikas iki šešių mėnesių.

Dar turbūt daugelį kelionės per Baltarusiją baido dėl vizų. Mes šioje vietoje kažkaip nedarėme problemų, vizas gavome per savaitę ir jos mūsų šeimai kainavo 235 litus, pačioms mažiausioms keliautojoms jos nekainavo, mokėjome tik už jų dokumentų tvarkymą. Svarbu nepatingėti ir nepulti daryti pas pirmą pasiūliusį, Baltarusijos vizų kainos rinkoje pakankamai skirtingos. Apie mitus susijusius su piktais kelių reketininkais policininkais nuo komentarų susilaikysime, kol nepatyręs, negali patvirtinti mito, ar ne?

Draudimas – be žalios kortos (automobilio draudimo užsienyje) nė iš vietos, jį patikrina net kelis kartus kertant sieną, būtina turėti originalą; sveikatos draudimas – kadangi turime kreditinę kortelę su kelionių draudimu galiojančiu visai šeimai keliaujančiai kartu, tai nesirūpinome, tik dėl viso pikto išsimėme tai patvirtinančią pažymą iš banko.

Ką gi dar vienas etapas – internetas – pažinti vietą, kur važiuojame. Jau taip pat turime tokią taisyklę prieš kelionę praneršiame internete daug daug, išsisaugome daug daug informacijos savo mažame kelioniniame kompiuteryje – tai puikūs skaitiniai keliaujant bei planuojant kiekvienos dienos maršrutus ar tiesiog pasitikrinti žinias tai, ką pamatei, ar sužinojai.

Kaip įprasta pradedi nuo wiki, iš ten keliauji į oficialų miesto tinklapį Aišku, dar praėjome draugų instruktažą, ką ir kur turime aplankyti, kur kokį maistą, daržoves ir vaisius pirkti, kokioje kavinėje pietauti. Iškeliavome tikrai su ilgu sąrašu pažymėtais skaičiukais Odesos miesto žemėlapyje.

Paskutinis etapas – rūbai ir daiktai susipakuokite. Šioje vietoje jau sunkiausia užduotis mamai – paimti būtent tuos rūbus ir tokį kiekį, kuris nekeltų rūpesčių. Automobilis nėra didelis, tad jau įpratome keliauti su bagažine ant stogo. Drabužius pakuojame į vakuminius maišus, taip tauposi vieta. Vasara ne žiema, rūbų tikrai nereikia daug, o jie ir mažiau užimantys vietos. Daugiausia vietos užėmė rankšluosčiai!!! 5 žmonėms reikėjo po 2 didelius į pliažą ir kasdieniam dušui – tad tūris tikrai nemažas. Paslapčia į bagažinę ant stogo nukeliauja ir palapinė (rūpestingas tėtis sumanęs šeimynai romantiškas išvykas ant jūros kranto).

Visi kelionei nereikalingi daiktai sukeliauja į bagažinę ant stogo. Su savimi į saloną paimame vieną kuprinę, kurioje pakaitiniai drabužiai ir užkandžių krepšiai. Kelionės maisto krepšelis: krepšys obuolių iš savo sodo (labai gerai, kai turi ką kelionėje graužti, ypač stimuliuoja vairuojantį), keptos vištos šlaunelės, pomidorai ir agurkai, kepti varškėčiai (šios kelionės atradimas – netepa rankų ir vaikai mieliau juos valgo nei mėsos patiekalus), rūkytos mėsos „šmotelis“, duona, namuose virtas kompotas ir vanduo. Stengėmės neimti saldžių užkandžių, jais vaikus džiugindavome ir motyvuodavome kelionėje, jų nusiperkant degalinėse, kai pildavomės kuroJ. Į saloną keliauja ir vaikų pasiimti ir kiekvienos atskirai susikrauti į joms skirtus kelioninius krepšelius daiktai.

Davėme vaikams po krepšelį (medžiaginis maišelis užtraukiamas virvelėmis, kuris gali būti nešamas ant pečių, vėliau kiekviena į jį kraudavo savo pliažo aprangą ir rankšluosčius ir buvo pačios (bent vyresnėlės) atsakingos už nešulį). Leidome pačiomis susikrauti norimus daiktus, žaislus, knygas ir kt. – nesikišome... Kiekviena gavo po gertuvę – tikrai kelionėje patogu, kiekviena turi savo, nekyla triukšmo, kai nepasidalina gėrimo.

Vaistai ir kitos priemonės – kremas nuo saulės keliauja pirmu numeriu, taip pat termometras, o vaistų taip pat paimame įvairiems negalavimams – žarnynas, skausmas ir temperatūra, gerklė ir dezinfekcinės priemonės – keliaujame su mažais vaikais reikia būti pasiruošus įvairioms situacijoms. Mažajai vietoj vežimėlio ėmėme nešynę-kuprinę, vežimėlį radome paliktą draugų. Naudojome ir tą, ir tą.

Ką gi kelionei pasiruošę, kelios valandos miego ir mes jau kelyje.

Laukite tęsinio...